Reakcija į negatyvą

Žodžių prasmė neturi reikšmės. Svarbi jų energetika.

Reakcija į negatyvą – tai būdas, kuriuo mes sutinkame nemalonumus, ar tai būtų su kokiais nors įvykiais susijusios problemos, ar neigiami pergyvenimai bendraujant su pašnekovu. Straipsnyje pakalbėsime apie tris sąmoningumo, su kuriuo pasitinkame nemalonumus, lygmenis. Šie lygmenys veikia apskritai bet kuriose situacijose.

Pirmasis sąmoningos reakcijos lygis – pats grubiausias, kai reaguojama tiesiogiai i negatyvius pergyvenimus, o toji reakcija suvokiama tik praėjus kažkiek laiko. Gali kilti apgailestavimas, noras atsiprašyti už tai, kas padaryta ar tiesiog nuostaba dėl tokios automatiškos reakcijos. Priekaištauti sau beprasmiška. Jeigu kažką užgavote, galima ramiai atsiprašyti ar kažkaip kitaip ištaisyti situaciją. Svarbiausia – suvokti gautą pamoką ir pasistengti nukreipti dėmesį į sekančius du sąmoningo bendravimo lygmenis.

Antrasis reakcijos į negatyvą lygmuo pasireiškia, kai suvokiame, kad paklūstame negatyviems pergyvenimams automatiškai, tačiau dar negalime nieko su tuo padaryti. Emocijų inercija tokia stipri, kad netgi kai suvoki, jog esi neteisus, negali sustabdyti pykčio, susierzinimo. Faktas, kad protas jau fiksuoja mūsų reakciją tuo momentu, kai viskas vyksta, byloja apie sąlyginį sąmoningumą. Toks žmogus jau nebe instinktų vergas, dalis proto jau pabudo ir gali blaiviai žvelgti į situaciją, vertinti situaciją adekvačiai. Būtent šią blaivaus proto dalelę reikia vystyti, dirbti su ja, skiriant šiam darbui kuo daugiau dėmesio. Bet kokioje situacijoje galima išsaugoti blaivumo dalelę – tokią vietelę vidiniame pasaulyje, kur išlieki sąžiningas ir nuoširdus pats su savimi. Tada atsiranda šansas pereiti į trečią sąmoningos reakcijos lygmenį.

Trečiame lygmenyje mes aplenkiame negatyvius impulsus dar prieš jiems pradedant reikštis. Asmenybė nebesusitapatina su jais, nepriima reakcijų už gryną pinigą.

Sąmoningumas – didi praktika. Nė viena negatyvi mintis negali atlaikyti tiesioginio blaivaus proto žvilgsnio.

Pereinant į trečiąjį sąmoningos reakcijos lygmenį, gali kilti įdomūs pergyvenimai: „nieko sau! O juk mane visa tai ne taip jau labai ir jaudina! O gal vertėtų reaguoti kitaip?“ Šiuo momentu galima eiti ir senais, jau pramintais emocijų takeliais, vedančiais į pyktį ir susierzinimą. O galima pasirinkti ir kažką kita. Jūs tarsi dairotės aplinkui, žvelgiate į situaciją iš šalies ir suprantate, kad galima reaguoti pačiais įvairiausiais būdais. Galutinis sprendimas priklauso nuo jūsų intuicijos ir išminties.

Jūs galite iš anksto pajausti vienos ar kitos reakcijos energetiką, taip gausite šansą surasti sprendimą, pasiekti tarpusavio supratimą.

Jūs jau nebepakeliate balso, kadangi ramybė sklinda iš vidaus. Jūs jau nebežaisite įprastų skausmingų žaidimų, tarsi atsibudę ir pradėję žvelgti į viską, kas vyksta, kaip į žaidimą. Net jeigu partneris nervinasi, jūsų jo emocinės reakcijos nebeveikia. Ir tai ne atsainus šaltumas kitam žmogui ir ne abejingumas. Priešingai – būtent tokioje būsenoje atsiskleidžia galimybė išgirsti oponentą ir jautriai reaguoti.

Buitiniame bendravime svarbi ne tiek informacija ir žodžių prasmė, kiek viso to pateikimo energetika. Kitaip sakant, svarbu ne tai, ką sakome, o kaip sakome. Jeigu esame grubūs ir rėžiame pamokslus, mūsų neišgirs. Jeigu demonstruojame draugiškumą, tai net jei nurodysime svetimas klaidas, galima tikėtis, kad būsime išklausyti ir suprasti.

Būna, žinoma, išimčių. Brandi asmenybė gali sąmoningai panaudoti išoriškai negatyvią reakciją saviems tikslams siekti. Galbūt kitą kartą ir pyktis gali būti pateisinamas. Tačiau čia labai lengva įpulti į saviapgaulę, teisinant destruktyvias reakcijas „teisėtu pykčiu“. Bet kokiu atveju verta išlaikyti bent jau sąlygišką sąmoningumą.

Jeigu tikėsime teorija, kuri teigia, jog gyvenimas yra mokykla, tada akivaizdu, kad žodžių prasmė apskritai neturi reikšmės. Svarbi tik jų energetika. Bendravimo šiltumas – tai ir yra mūsų išsivystymo etapo rodiklis. Tai, kaip mes kalbame, žymiai svarbiau už tai, ką kalbame. Mes galvojame ir šnekame apie tūkstančius įvairių dalykų, o prisimename tik pergyvenimus, kadangi santykiuose pergyvenimai yra svarbesni.

Didžioji partnerių bendravimo dalis – tai tam tikra prasme apsikeitimas energija. Ir viso gyvenimo kontekste svarbus ne gautas informacijos kiekis, o toji šiluma, kurią mes padovanojome vienas kitam.

Treniruoti dvasingumą – praktiškai nerealu. Tačiau kažkur labai giliai viduje mes visgi darome šį sprendimą – gyventi grynai sau, bijant prarasti, kas buvo sukaupta, ar ne taip jau rūpintis nuosava persona, suvokiant, kad šiame pasaulyje mes visi esame laikini keleiviai ir iš tikrųjų nieko savo neturime. Sąmoningumas leidžia išgirsti subtiliausius širdies niuansus.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI