Ruošiatės į mokyklą O kaipgi socializacija

Ruošiatės į mokyklą? O kaipgi socializacija?

Kai kažkas sužino, kad vaikas mokosi namuose, bus būtinai užduotas klausimas: „O kaipgi socializacija?“ Tai labai keistas klausimas, kurį užduoda tėvai, manantys, jog mokykla užtikrins pilnavertę socializaciją ir suteiks visus įgūdžius, reikalingus norint realizuotis visuomenėje.

Dauguma žmonių labai miglotai supranta, kas yra socializacija. Tačiau visiškai tiksliai žino: šitas daiktas baisiai reikalingas ir suteikiamas jis išimtinai mokyklose.



Namuose besimokančių vaikų tėvų niekas nepaklaus pradžiai: „O kaip jūs mokysite vaiką?“, „Ar nebus sunku daryti tai patiems?“, „Kokiomis metodikomis jūs naudojatės?“. Apie patį mokymąsi apskritai retai kada užeina kalba – visiems aišku, kad mokykloje moko ne itin kokybiškai, ir apskritai – tai ne svarbiausias dalykas. Svarbiausia, žinoma, socializacija.

Žmonių galvose piešiamas toks vaizdas: besimokantis namuose vaikas ištisomis paromis sėdi uždarytas tarp keturių sienų, išgamos kankintojai tėvai jį visiškai izoliavo nuo visuomenės. Sėdi, nuobodžiauja, liūdi diena iš dienos, kol galutinai nesulaukėja. Kai didelę gyvenimo atkarpą praleidai mokykloje, sunku įsivaizduoti, kad mokymosi namuose procesas gali vykti kažkaip kitaip.

Socializaciją daugelis įsivaizduoja tiek archaiškai, kad man vis iš naujo ir iš naujo pasakojant apie vaiko mokymą namuose, jaučiuosi taip, tarsi bandyčiau paaiškinti XVIII amžiaus dvarininkui apie tai, kad XXI amžiuje negalima pardavinėti baudžiauninkų.

Iš tikrųjų mokykla susijusi su socializacija maždaug taip, kaip stalių dirbtuvė su dainavimu chore.

Kuo pasižymi sėkmingas žmogus sąveikavimo su kitais žmonėmis srityje? Ko gi tokio savarankiškus žmones ugdantys auklėtojai reikalauja iš auklėtinių? Pagal komandą visiems žygiuoti į valgyklą, nelakstyti mokyklos koridoriais, pakelti ranką, prieš kažką pasakant?

Derybų vedimo įgūdžiai, darbas komandoje, lyderio savybės, sugebėjimas spręsti konfliktine situacijas, vieši pasisakymai – visa tai populiarių verslo ir vadybos treningų pavadinimai. Visa tai – savybės ir įgūdžiai, kurių įgyti stengiasi stambių kompanijų vadybininkai. Paimkime bet kokį konkretų vertingą socialinį įgūdį ir pamatysime, kad mokykloje jis formuojamas neefektyviai. Negana to, mokyklos aplinka įskiepija visą eilę kenksmingų įpročių, kurių atsikratyti paskui bus be galo sunku.

Darbas komandoje?

Maksimumas „komandiškumo“, kurį užtikrina mokykla – darbas chemijos laboratoriniuose, kur veikia grupės iš 2-3 žmonių. Tačiau darbas komandoje – tai savarankiškas veiksmų plano kūrimas, vaidmenų ir užduočių paskirstymas, atsakomybė už rezultatą. Gaila, bet laboratoriniams darbams vadovauja, vis dėlto, mokytojas, užduotys atliekamos pagal reglamentą, kurį numato metodinė medžiaga. Be to, mokyklos užsiėmimuose nenumatytas tikslas, kuris sudomintų visus proceso dalyvius. Sistema veikia taip, kad labiausiai suinteresuotas asmuo čia yra tas pats mokytojas.

Lyderio savybės?

Klasės narių susiskirstymas į lyderius ir atsiliekančius vyksta pagal džiunglių įstatymus. Stipresnės asmenybės, užaugusios rūsčiose stipraus žodžio ar kiemo muštynių sąlygose prasimuša į neformalius klasės lyderius. Silpnieji įvardinami „botanikais“ arba stengiasi smarkiai neišsiskirti. Vidutiniokų populiacija, kuriems labiausiai pritaikyta mokyklos programa ir apskritai visas mokyklos pasaulis, atsiduria kuklioje mažumoje. Neretai mokyklinės „žvaigždės“ užgęsta kai tik patenka į suaugusių gyvenimą: civilizuotoje visuomenėje už fizinio pranašumo įrodinėjimą galima atsidurti už grotų, o ne sociumo viršūnėse.

Vieši pasisakymai?

Aha, vieši pasisakymai – kaip tik tas įgūdis, kuris formuojasi atsakinėjant prie lentos! – pasakysite jūs. Kurgi ne. Imkime ir paskaičiuokime. Vidutiniškai atsakinėjimams prie lentos skiriama apie 15 pamokos laiko minučių. Geriausiu atveju susidarys 90 minučių per dieną. Po tris minutes vienam mokiniui, jeigu klasėje apie 30 mokinių. Ar galima suformuoti kokį nors apčiuopiamą įgūdį per tris minutes?

O dabar prisiminkime, kad vieši pasisakymai – tai kada pasakoji kažką turiningo pagal pasirinktą ar duotą temą, įtrauki į aptarimą žmones ir darai pasisakymą įdomiu, atsakinėji į klausimus ir argumentuoji. Mokykloje šita situacija tiesiog komiškai iškreipta: prieš tave – 30-ies žmonių auditorija, kuriai absoliučiai nusišvilpti, ką tu ten kalbi, o klausosi tavęs tik mokytojas. Toks savotiškas tardymas prie liudininkų.

Mokėjimas spręsti konfliktines situacijas?

Dėl ko klasėje paprastai kyla konfliktai? Kai neturintys kuo užsiimti mokiniai pradeda prieš ką nors draugauti. Nuobodulys provokuoja pačius įvairiausius poelgius, nuo „eime išsiaiškinti per pertrauką“ iki klasės boikoto kurio nors vieno mokinio atžvilgiu. Priežastys gali būti pačios įvairiausios: pernelyg ryškūs batai arba pernelyg geri pažymiai, ar dar kažkas… Kaip tokio kvailo ir tuščio konflikto patirtis gali praversti tolimesniame gyvenime? Mokykla nemoko nuosekliai ir protingai spręsti konfliktinių situacijų. Ji moko neišsišokti, nebūti balta varna ir pasilaikyti savo nuomonę sau.

Bendravimas, derybų menas?

Grįžkime prie mokymo proceso organizavimo: bendravimui mokykloje skirtos 10-15 minučių pertraukos tarp pamokų. Pereiti iš kabineto į kabinetą, sulakstyti į valgyklą, persimesti keliais žodeliais su suolo draugu – kada gi čia galima mokytis megzti efektyvias komunikacijas?

Mokyklos klasė – atsitiktinai parinktų to paties amžiaus vaikų grupė, kurioje jos nariai iš esmės atsiduria per prievartą. Bėgant metams, šios grupės sudėtis jeigu ir pasikeičia, tai visiškai nereikšmingai. Tai labai ribota socialinė patirtis ir vaidmenys grupėje čia lieka nepasikeitę ilgus metus. Iš suaugusių, iš kurių galima būtų pasimokyti elgesio modelių – tik mokytojai, kurie demonstruoja pakankamai skurdų socialinių situacijų repertuarą. Tai kur kas panašiau į vaikų izoliaciją, negu į adaptaciją „didžiajam gyvenimui“.

Dėl to, išgirdę, kad kažkas ruošiasi atiduoti vaiką į mokyklą, būtinai paklauskite“

-Ruošiatės į mokyklą? O kaipgi socializacija?

Šaltinis