Santykiai - tai darbas

Santykiai – tai darbas

Šią frazę dažnai girdžiu draugų, pažįstamų, giminaičių šeimose. Kaip taisyklė, jo formuluojama tokiu būdu: „Jeigu tau nepatinka, kaip mes gyvename – skirkimės“. Visiškai neseniai mudu su žmona irgi svaidėmės panašiomis frazėmis. Iš pažiūros toks teiginys atrodo lyg ir logiškai. Viskas paprasta: tau su manimi blogai, arba man su tavimi nepakeliama, arba griežtesnis variantas – mums abiem būti drauge blogai. Tai kam tempti gumą? Skiriamės. T.y. griaunam visus santykius. Tokia savotiška šeimos savižudybė.

Puikiai suprantu, kad tariantys šiuos žodžius daugeliu atveju nori pasakyti visiškai ką kita.

Pavyzdžiui, yra stiprus noras sureguliuoti šeimyninį gyvenimą tokiu būdu, kad būtų gerai abiem. Ir dėl to žodžiai apie skyrybas yra gryniausia manipuliacija, o manipuliacijos, kaip visiems gerai žinoma – griauna bet kokius santykius.

Esmė yra ta, kad santykiai – tai darbas. Ir ne pats lengviausias. Ne tiek fiziškai, kiek morališkai, psichologiškai labai sunkus darbas. Reikia darbuotis, o ne visada norisi (arba baisu, ar dar kažkas).

Kai pradedame megzti santykius, mes dar nežinome, kur veliamės. Matėme, žinoma, kitų žmonių santykius, tikriausiai nusprendėme, kad ir mūsiškiai bus tokie patys, supratome, ko reikėtų vengti. O praktikoje vis tiek sunku. Tiesiog kiekvieni santykiai yra unikalūs, štai ir žengiame tarsi per minų lauką kiekvieną dieną.

Kas gi vyksta, kai ištariame šią sakramentalią frazę: „Nepatinka – skiriamės“. Pati savaime frazė turi labai didelį krūvį ir praktiškai niekada nelieka neišgirsta, net jeigu pašnekovas stengiasi jos nepastebėti. Tas, kuris ją taria, irgi patenka jos įtakon.

Ilgalaikės santykių perspektyvos aspektu ši frazė yra pražūtinga. Ištarta kelias dešimtis kartų, ji tvirtai įleidžia šaknis sąmonėje. Ir kokia prasmė toliau galvoti apie santykių ateitį, jeigu skyrybos?

Toliau, žinant, kad galima išsiskirti, dažnai kyla noras imtis būtent šio būdo išspręsti sudėtingą situaciją.

Kai žmogus nutaria nusižudyti dėl neišsprendžiamų, jo nuomone, problemų, visuomenė tam priešinasi, žmogaus gyvybė vertinama labai aukštai. O štai šeimos gyvybės vertė kur kas mažesnė. Nors, mano manymu, šios kategorijos yra vienodai svarbios. Nutardami skirtis, mes faktiškai pripažįstame, kad neužteko sugebėjimų kurti ir išsaugoti santykius, mes pripažįstame savo bejėgiškumą ir nenorą dėti pastangų.

Paprasčiausia yra pasiųsti partnerį tolėliau, negu palikti savo asmeninio komforto zoną.

Mesti partneriui repliką apie skyrybas – tai pasakyti jam, kad jis jums nereikalingas, duoti suprasti, kad toliau esate pasirengęs gyventi jau be jo. Ir šie žodžiai apie nereikalingumą tvirtai įsišaknija partnerio pasąmonėje. Nors daugeliu atvejų mes norime pasakyti visiškai priešingą dalyką – tu man reikalingas, tačiau aš kenčiu nuo mūsų tarpusavio nesupratimo.

Trumpiau tariant, kartodami frazes apie skyrybas, jūs faktiškai pats pakertate šaką, ant kurios sėdite, priartindami santykių baigtį.

Mano nuomonė šiuo klausimu tokia: jeigu trokštate santykių, frazėms apie skyrybas šeimoje turi būti uždėtas tabu.

Ieškokite būdų kaip vystyti santykius. Jų tūkstančiai. Nesigauna patiems, kreipkitės į specialistus. Kažkas gauna atsakymus į iškilusius klausimus bažnyčioje. Svarbiausia – ieškoti, o ne sprukti į krūmus. Skyrybos – tai bėgimas. Problema liko neišspręsta, ir sekančiuose santykiuose (jeigu, žinoma, išdrįsite) ji būtinai vėl išplauks į paviršių.

Šaltinis