Žmogui be galo svarbu suvokti, kaip ir kodėl jis atėjo į šį pasaulį. „Taip gavosi”, „mes tavęs labai norėjome ir laukėme”, „tu neplanuotas”, „norėjau darytis abortą, bet nepasidariau” arba „pasigimdžiau vaiką sau”. Žmogaus likimas prasideda būtent nuo šio momento. Būtent čia slypi jo pradinė prasmė.

„Pasigimdyti sau” vaikai – ypatinga kategorija. Vaikui jau iš anksto suplanuotas Mamos gelbėtojo vaidmuo. Jis gimdomas tam, kad viską atiduotų mamai. Meilę, pripažinimą, supratimą, apsaugą, rūpestingumą ir visa kita, ko moteris nesugebėjo gauti iš kitų ir apsirūpinti pati.

Istorija apie vaiko tėvą apaugs mitais ir legendomis, kurias jau suaugusiam vaikui paskui teks narplioti psichoanalitiko kabinete.

Gyvenimas su motina, kuri „pasigimdė sau” – tai pastovus, nesibaigiantis motinos melas, kurią ji vadins meile. Tai bus nesiliaujantis įteigtas kaltės jausmas už visus sunkumus, kuriuos patyrė mylima mamytė, viena užsivertusi vaiko auginimo naštą.

Užaugusiam vaikui teks jėga atsiplėšti nuo prie jo priaugusios motinos, kad galėtų bent jau pamėginti susikurti kažką panašaus į savarankišką gyvenimą. Ir jam pavymui bus svaidomi kaltinimai ir prakeikimai: „nedėkingas gyvulys”, „kad ir su tavimi tavo vaikai šitaip pasielgtų!”, „išeisi – prakeiksiu!” Ir tai tik tuo atveju, jei vaikas turės stiprią valią, kitaip bus pasmerktas amžinai pasilikti greta mamos, kaip absoliuti jos nuosavybė.

Pati didžiausia krizė tokių vaikų gyvenime prasideda mirus motinai. Nes nebelieka jokios prasmės toliau gyventi. Štai kur tikrasis skausmas. Skausmas, kai pagaliau susimąstai, kam tave apskritai pagimdė, ir kuriems galams tu gyvenai. Visiškas ir absoliutus požiūrio į save ir pasaulį krachas. Ir be specialistų čia jau nebeišsiversi. Nes jeigu darbo nesiims profesionalus psichologas, tai užleistą krizę gydyti teks psichiatrams. Deja…

.