Savarankiškas, reiškia – atsakingas

Daug kartų savo praktikoje susidūriau su atvejais, kai tėvai skundžiasi nesavarankiškais vaikais. Gerai, jeigu tai pastebime, kai vaikas dar mažas, tada yra daugiau galimybių ištaisyti situaciją, negu tada, kai vaikui jau 10-15 metų. Geriausia panaikinti priežastis, nei paskui gydyti pasekmes. Dėl to norėčiau pateikti tėvų klaidų, kurios trukdo vaikui augti savarankišku ir atsakingu, pavyzdžius.

Savarankiškumas ugdomas nuo gimimo. Pamenate mažylio bandymus žengti pirmuosius žingsnius? Kaip mylintys ir rūpestingi tėvai, jūs iš karto skubate į pagalbą, paimate už rankos, neduodami vaikui pamėginti eiti savarankiškai. Ir vaikas supranta, kad tikriausiai dar per mažas vaikščioti, jam dar per anksti.

„Greičiau, paskubėk, mes vėluojame!“ – girdi vaikas, stengdamasis pats užsimauti batukus. Ir ką daro mama? Puola rengti, apauti, užsegti, užrišti raištelius. Pati. Nors galima buvo pradėti ruoštis į lauką šiek tiek anksčiau, kad vaikas visa tai galėtų padaryti savarankiškai. Ir sekantį kartą tokioje situacijoje jis jau nebemėgins nieko daryti pats, kadangi žino, jog viską padarys mama.

Tėvų nuostatos: „Jis dar mažas“, „Jam dar anksti“, „Jis nukris“, „Jis nesugebės“ ir t.t. Kaip vaikai gali ko nors išmokti, jeigu visi tie nesibaigiantys „Ne“ iš pašaknų pakerta savarankiškumą ir formuoja tik vieną vienintelį įgūdį – tingėti ką nors daryti?

Amžina problema: „Kaip išmokyti susitvarkyti žaislus?“ Prisiminkime, kaip tai dažniausiai vyksta. Po kelių nesėkmingų bandymų įkalbėti vaiką susitvarkyti žaislus, mama ar tėtis padaro tai patys (labai įdomu stebėti vaiko reakciją, kai jis supranta, jog pasiekė triuškinančią pergalę prieš tėvus). Tėvų prašymai, žinoma, turėtų atitikti vaiko amžių, akivaizdu, jog 1-2 metų amžiaus vaikas savarankiškai nesusitvarkys. Dėl to šiame amžiuje tvarkosi tėvai, o paskui šį procesą reikia paversti įdomiu žaidimu ir pareigas pasidalinti. Šitaip vaikas palaipsniui išmoks tvarkos ir savarankiškumo.

Suaugusių kišimasis į vaikų pokalbius. Suteikime vaikams galimybę patiems ginti savo žaislus, savo teritoriją ir įgyti bendravimo bei konfliktų sprendimo patirties.

Vaiko iniciatyvos ar noro padėti ignoravimas. Iš baimės, kad vaikas padarys ką nors ne taip, tėvai draudžia jam, pavyzdžiui, išplauti indus, grindis, nušluostyti dulkes, pasikloti lovą. Taip, tikriausiai jie padarys visa tai ne visiškai teisingai, gražiai ir kruopščiai. Tačiau jausmas, kad jie padėjo, o svarbiausia – kad jiems patikėjo svarbų darbą, suformuos vaikui pasitikėjimą ir atsakingumą. Bus labai gerai, jeigu pagirsite jį ir deramai įvertinsite darbą, akcentuodami patį veiksmą: „Kaip puikiai tau gaunasi šluostyti dulkes“.

Kantrybės stoka ir susierzinimas dėl milijono „Kodėl?“ Vaikams svarbu ne tik sužinoti kažką naujo, bet ir dalyvauti pokalbyje. Atsakykite į klausimą ne iš karto, paklauskite, ką galvoja jis pats, kad jam pačiam atėjo į galvą. Esu tikra, jūsų vaikų atsakymai jus sužavės.

Pabaigai norėčiau pridurti, kad savarankiškumo ugdymas žengia koja kojon su atsakingumo formavimu, dėl to sugalvokite kartu su vaiku darbą, už kurį jis bus atsakingas. Pavyzdžiui, tegu jis atsako už vienos konkrečios gėlės laistymą (tai reiškia, kad jūs daugiau su ta gėle neturėsite nieko bendro) arba tegu prižiūri namų augintinį.

Atminkite, kad savarankiškas vaikas – tai savarankiškas suaugęs žmogus, kuris jaučia atsakomybę už viską, ką daro ir viską, kas vyksta.

Šaltinis