Savęs atsisakymas

Savęs atsisakymas

Rytas. Klientas po ilgos pauzės atsako į mano klausimą:

-Aš nežinau, ko noriu… Nesuprantu…



Vėlus vakaras. Didžiulė milžiniško prekybos centro salė. Paskui jauną moterį tipena pavargęs 4 metų mažylis. Kojos jam pinasi, vaikas skundžiasi: „Mama, aš pavargau, einam namo…“ Jis verkšlena, tačiau matosi, kad jau neturi vilties, jog bus išgirstas. Mama meta ant grindų firminius paketus su pirkiniais iš brangių moteriškų krautuvėlių ir čiupusi berniuką už pečių supurto jį:

-Maža ko tu nori! Kaip aš nuo tavęs pavargau!

Tikriausiai ir jai vaikystėje štai taip tiesiai į veidą rėkė apie tai, kad jos jausmai ir norai niekam neįdomūs, kad jie nieko nereiškia.

Tikriausiai, ir į jos būseną vaikystėje niekas nenorėjo atsižvelgti ir skaitytis su jos nuovargiu ar kitu nesugebėjimu kažką suprasti, nuspręsti, padaryti.

Tikriausiai ir jai, susilaukusiai begalės suirzusių tėvų priekaištų, teko išmokti nukišti savo skausmą į patį tolimiausią širdies kampelį, kad jo nepastebėtum ir kažkaip galėtum toliau gyventi gyvenimą, kuriame niekas nenori tavęs suprasti.

Tikriausiai ir jai teko ilgai mokytis drauge su skausmu nepastebėti ir visų kitų savo jausmų, mokytis bijoti jų, o kartu su jausmais – bijoti ir svajonių, troškimų, poreikių.

Tikriausiai ji ilgai mokėsi pamiršti save, tą tikrąją save, kuri žino, kas yra džiaugsmas, kuri sugeba dalintis juo su aplinkiniais.

Išgyveno. Ir štai dabar perduoda šią savęs nepaisymo ir išgyvenimo sąlygose, kai į tave neatsižvelgia, kai tavęs negirdi ir nesupranta, estafetę sūnui. Ko išmoko, tą ir vaikui perduoda.

Kad ateityje jo išgyvenimo tokiame pasaulyje planas pasiektų savo tikslą ir berniukas pavirstų žmogumi, kuris vieną rytą pasakys man per priėmimą:

-Aš nežinau, ko noriu, nesuprantu…

Gaila, bet tokių istorijų labai daug.

Kokiu būdu žmogus gali pats save prarasti? Ši nepastebima, nesuvokta išdavystė dažniausiai prasideda ankstyvoje vaikystėje, kai ištinka dvasinė mirtis, kadangi vaiko nepriima tokio, koks jis yra iš tikrųjų, jo nemyli ir visokeriopai kritikuoja visus jo spontaniškus veiksmus ir poelgius. O taip, tėvai jį myli, tačiau nieko daugiau nedaro, kaip tik kritikuoja ar bando pakeisti, kad taptų kažkokiu kitokiu. Laikui bėgant ir pats vaikas patiki, jog jis yra niekas ir jam tai tampa neginčijama tiesa.

Jis iš tikrųjų atsisakė savęs. Ir čia jau nebe taip svarbu, ar vaikas paklūsta, ar protestuoja, pasitraukia į savo pasaulį ar daro kažką kita – svarbiu tampa tik jo elgesys, kuris patogus tėvams. Jeigu jis apie tai kada susimąstys, nutars, jog tai visiškai normalu. O iš šalies viskas atrodo labai gražiai, juk viskas vyksta nepastebimai, nesąmoningai.

Šaltinis