Savęs gailėjimas

Gailestis – tai ne meilės komponentas, tai jos antitezė, antipodas, nors šiuos du jausmus labai dažnai painioja. Meilė sau pačiam susideda iš savigarbos, iš suvokimo, kad visos problemos išsprendžiamos. Savęs gailėjimas – tai netikėjimas savimi. Žmogus netiki savo jėgomis, laiko save aplinkybių ar kitų žmonių auka.

Ir nieko nesiima, kad šito išvengtų. Pradeda kaltinti visą pasaulį. Tai pasyvi pozicija, bet kokios veiklos ir galimybės priimti kokius nors sprendimus blokavimas. Vietoje to, kad paieškotų išeities, žmogus savęs gailisi ir gyvenimas sustoja. Savų problemų žmogus negali nei išspręsti, nei pakoreguoti. Meilė priduoda žmogui jėgų, o gailestis tas jėgas atima. Tai absoliučiai destruktyvus jausmas, žmogus pats save griauna iš vidaus.

Iškyla visiškai logiškas klausimas: kodėl visi aplinkui painioja meilę ir gailestį?

O taip pat žmonės painioja gailestį su užuojauta. Užuojauta labai svarbi gyvenime, ji suteikia emocinį palaikymą, po kurio seka problemos sprendimo ieškojimas. O gailestis – tai būsena, kai žmogus užsiciklina ties pačiu savimi. Gailestis prasiskverbia į širdies gelmes ir jau iš vidaus verčia savęs gailėtis. Daugybė žmonių įsikimbą į šitą negatyvą, kadangi gailestis – puikus įrankis manipuliuoti aplinkiniais žmonėmis. Tai labai patogi pozicija atsikratyti atsakomybės ir užkrauti ją kam nors kitam. Dažnai žmonės skundžiasi artimiesiems, kad turi problemų, manipuliacijomis užkrauna tas problemas kitiems, kurie jų gailisi ir iš to gailesčio pradeda spręsti jų bėdas.

Gailestis – tai infantilaus žmogaus metodas tvarkyti savo gyvenimą kitų, atsakingų žmonių rankomis. Nepaisant viso negatyvumo, žmonės ir toliau užsiima savęs gailėjimu ir netgi patiria iš to malonumą. Gailestis sau – svaiginantis jausmas, žmogus jaučiasi ramus, laukia, kad kažkas kitas ateis ir išspręs jo problemas ar problema savaime išsispręs. Tai pasyvi pozicija, kai visas gyvenimas tampa laukimu.

Žmogui reikia išmokti ne gailėtis savęs, o save mylėti. Savęs gailėjimas baigsis labai tragiškai, jis griauna žmogaus protą ir asmenybę. Gniuždo emocinę būseną, įvaro į depresiją, provokuoja krizes santykiuose su savimi ir su priešinga lytimi. Gailestis sau pražūtingas dar ir tuo, kad žmogus nustoja vystytis, žengti į priekį, nenori ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos, tampa bejėgis ir nustoja būti asmenybe.

Savęs gailėjimas žmogų palaužia iš pašaknų. Kad įveiktume šį blogį, reikia pripažinti savo trūkumus ir ydas, drąsiai pažvelgti jiems į veidą, išanalizuoti problemas ir pradėti veikti. Gyvenimo meno esmė – atskirti meilę sau nuo savęs gailėjimosi. Svarbu išmokti būti reikliu sau pačiam. Gailestis neleidžia žmogui siekti aukštumų ir geresnio gyvenimo. Savęs gailintys žmonės sutinka niekingai egzistuoti, užuot gyvenę pilnavertį gyvenimą, jie nepajėgūs siekti aukštumų nei karjeroje, nei gyvenime apskritai.

vitamarg



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI