Kokį jausmą sukelia ši frazė? Kokie vaizdiniai iškyla prieš akis? Tikriausiai, visiems skirtingi. Tačiau frazė dažniausiai kelia būtent negatyvius jausmus.

Mes aiškiai įsivaizduojame vyrą, kuris neturi savo nuomonės, nemoka savarankiškai priimti sprendimų, nepasitaręs su mama, močiute, o paskui ir su žmona.

Tai vyras, kurio nuomonė ir sprendimai visu šimtu procentų priklauso nuo moters nuomonės.

Iš kur tokių vyrų atsiranda? Juk tokiais jie negimsta, čia visiškai akivaizdus faktas. Siūlau pasamprotauti, remiantis faktais.

Šeimoje gimė kūdikis! Berniukas! Sūnus!

Ką jaučia tėvai? Jie didžiuojasi! Kaip nesididžiuosi: sūnus, berniukas, vyras, gynėjas! Čia dar galima būtų pridurti – šeimos galva, maitintojas, atrama sunkią minutę, mūro siena ir viltis.

Ir štai prasideda vyro auklėjimas. Gera, jei berniukas auga pilnoje šeimoje, kurioje mato tėvų santykių modelį, jeigu tie santykiai sveiki (be riksmų, isterijų, indų daužymo ir aiškinimosi „kas čia šeimininkas”, jau nekalbant apie fizinį smurtą), kur vaikas ramiai užmiega ir pabunda, be baimės ir minčių „Kas čia vyksta, tikriausiai aš kažką negerai padariau, viskas per mane, aš blogas!”

Būtent apie tokią situaciją ir pakalbėsime. Apie žmogų, kuris nuo vaikystės gyvena ekstremaliose, streso sąlygose, pastoviai patiria tėvų spaudimą.

Kad išgyventų, vaikas greičiausiai taps visiškai niekam nejautrus. Jis užsidaro, baimė tampa jo nuolatine palydove: iš pradžių namuose, vaikų darželyje, mokykloje ir visame tolimesniame gyvenime.

Baimę jis jaučia pastoviai, stengiasi neišsišokti, apskritai niekam nesirodyti, daugiau laiko tyli ir slepia akis. Tėvams nerūpi jo jausmai tokiose šeimose, jie baisiai užimti santykių aiškinimusi.

Yra ir kita santykių kategorija, kai kartą atsisakęs savo nuomonės vardan ramybės šeimoje ims taip elgtis pastoviai, netgi jeigu yra teisus. Čia gali būti įvairių priežasčių.

• Valdinga mama, auklėjusi vaikus pagal principą „Pasakyta ir šventa!”, nepriklausomai nuo to, ar esama šeimoje tėvo (į jo nuomonę niekada neatsižvelgiama);
• Kažkokių vaiko ar paauglio veiksmų slopinimas iš tėvų pusės. Tėvai tai daro kiekvieną dieną.

Ir visa tai baigiasi itin žema saviverte – iš pradžių vaiko, paskui – suaugusio vyro.

Kaip pavyzdį pateiksiu nutikimą, kurio liudininke tapau. Iškart sakau, kad šis atvejis – ne pavienis, tokių pavyzdžių begalė.

Į metro traukinį įžengė tėvas su trimis vaikais, kurių amžius siekė maždaug nuo 3 iki 7 metų. Du vaikinukai paaugliai klausiamai pažvelgė į savo močiutę, sėdėjusią priešais. Močiutė papurtė galvą, nepalaikydama paauglių iniciatyvos pasielgti vyriškai ir užleisti vaikams vietą. Vaikinukai liko sėdėti, įbedę nosis į telefonus. Vaikams užleido vietą pensinio amžiaus keleiviai. Tačiau kalba ne apie tai.

Suprantate, kas vyksta?

15-16 metų vyrukai klausia močiutės, kaip jiems pasielgti! Užleisti vietą? Ne?

Suprantate, apie ką eina kalba? Visiškas nesugebėjimas savarankiškai priimti sprendimų!

O juk būtent tokie poelgiai, sprendimai, kurie priimami savarankiškai, kaip tik ir suformuoja būsimiems vyrams pasitikėjimą savimi ir savo poelgiais.

Juk jeigu neišmokysime berniukų savarankiškai priimti sprendimų ir prisiimti už juos atsakomybę, tai už ko tekės mūsų dukros? Juk visi tėvai, be jokios abejonės linki  dukroms susirasti patikimą, ryžtingą, pasitikintį savimi vyrą, argi ne taip?

Kas gi rūpinsis šeima, jei visi sprendimai priklausys nuo moters galvos linktelėjimo ar papurtymo?

.