Šeima ir mokykla kaip neurotikų fabrikas

-Tu ką – visai bukas? Ką čia pridirbai?

-Aš norėjau…

-Ko tu norėjai?! Tau lietuviškai pasakyta – iš pradžių rašai vardą, paskui – pavardę. O tu?! Sėsk! Dvejetas! Kodėl amžinai viską atvirkščiai darai?!

-Aš maniau…

-Kad manytum – smegenys reikalingi! O pas tave smegenų nerasta, jei iš pradžių pavardę rašai, o paskui vardą! Sėskis, dvejetas! Duokš dienyną!

-Aš jį pamiršau…

-Kąąąą??? O galvos nepamiršai?!

Šis dialogas tarp mokinio ir mokytojo galėjo įvykti bet kurioje mokykloje. Tikriausiai, kas antras iš mūsų gali prisiminti savo mokyklinę istoriją, kai mokytojas jam aiškino apie “namuose paliktą galvą”.

Man neseniai pasakojo apie plataus masto tyrimų, kurie buvo atliekami tarp jaunesnio amžiaus mokinių, rezultatus. Paprastai tokiuose projektuose dalyvauja 100, 200, labai retais atvejais – 1000 respondentų.

O čia – dešimtys tūkstančių apklaustųjų. Dar daugiau – buvo lyginami tarpusavyje vienų ir tų pačių vaikų atsakymai, duoti 1 ir 4 klasėje. Trumpiau kalbant – labai didelio masto tyrimas, kurio rezultatais galima pasikliauti.

Kol kas ne visi duomenys apdoroti ir paskelbti. Tačiau jau galima padaryti vieną labai svarbią išvadą. Pradinėse klasėse vaikams labai smarkiai smunka savivertė.

Jeigu 1-oje klasėje puikiai save vertino 43,7% vaikų, tai ketvirtoje pasitikinčių savimi skaičius krinta iki 24,2%. O savimi nepatenkintų mokinių skaičius išauga nuo 30,2 iki 36,6%

Grubiai kalbant, per keturis pradinės mokyklos metus vaikui suspėja įkalti į galvą, kad jis yra visiškas menkysta. Ir šie skaičiai – kus kas rimtesnis pagrindas panikuoti nei pačios įvairiausios egzaminų ir kitokios nenusisekusios švietimo reformos.

Pagrindinis savivertės naikinimo instrumentas – vertinimas. Pamiršai sąsiuvinį – dvejetas. Pažiopsojai per langą į žvirblius – dvejetas. Neišgirdai mokytojo – dvejetas.

Mokytojui – tai paprasčiausias skaičius “2”. O vaikui – diagnozė, kad jis blogas, kad dėl jo blogo mokymosi močiutė susirgo ir tėtis su mama išsiskyrė. O dar prie pažymių neretai pridedami ir žodiniai komentarai apie “bukumą” ir “nieko doro iš tavęs neišeis”. Jie galutinai įtvirtina mintį, kad jis, vaikas, yra visiškai niekam tikęs. Rezultate gauname nacionalinio masto nepilnavertiškumo kompleksą.

Galima, aišku, pasakyti, kad taip ir reikia, viskas teisinga – tėvai vaikus lepina, įkala į galvas visokių kvailysčių apie tai, kad jie protingiausi ir nuostabiausi, o mokykla įveda juos į rūsčią realybę. Tai galėtų būti tiesa, jei mes iš tikrųjų gyventume tokiame siaubingame pasaulyje. Laimei, suaugusiųjų pasaulis nėra toks žiaurus, kaip mokyklinis.

Mokykla išleidžia į pasaulį milžinišką nepasitikinčių savimi ir savęs nevertinančių žmonių armiją. Ir iš čia – ištisa lavina mūsų dabartinių problemų: girtuokliavimas, iniciatyvos neturėjimas, agresija, abejingumas. Netgi didybės maniją neretai sukelia būtent nepilnavertiškumo kompleksas. Jeigu žmogus šaukia: “aš čia pats kiečiausias, o kam tai nepatinka, tuoj gaus į snukį!” – vadinasi, jo savivertė žemiau grindų, nes save vertinantis žmogus, vargu ar apie tai garsiai visiems šauks.

Negalima atmesti, kad ir visų rūšių nacionalizmas – nuo “juodžių” spardymo gatvėje iki šūkių “priešai puola!” – irgi nepilnavertiškumo jausmo vaisius. Žmogui, kuris nėra tikras, kad yra geras ir mylimas, svarbu įrodyti, kad priklauso kažkokiai itin aukšto lygio rasei ar valstybei. Pasitikintys savimi žmonės gali komfortiškai gyventi netgi pripažindami, kad jų valstybė ar tauta kartais būna neteisios.

Na va, prisikapsčiau iki globalinės politikos. O pradėti turbūt reikėtų nuo savęs…

Mes visi esame šio nusikaltimo bendrininkai. Kiek kartų, pasitikdami vaiką iš mokyklos, nepasakėme žmoniškai: “Sveikas! Kaip gera tave matyti!”, o vietoje to pasibjaurėtinai tardome: “Na, kokius pažymius gavai mokykloje? Tikiuosi, šiandien be dvejetų?”

Kiekvienas iš mūsų reguliariai diegiame nepilnavertiškumo kompleksą vaikams, kolegoms, draugams, tėvams. Ir aš – ne išimtis. Ir man dėl to gėda.

Pasitaisyti nėra paprasta.

Mes chroniškai nesugebame girti. Mes turime budintį “Šaunuolis!” ir tuo mūsų lingvistinės atsargos apsiriboja. Užtat barti ir keikti mokame vaizdžiai, sultingai ir išradingai. esame profesionalūs specialistai nepilnavertiškumo komplekso platinimo srityje.

Parašęs šias eilutes, nutariau bent truputėlį pasitaisyti. Ir susirašiau sau rinkinuką pagyrų, skirtų aplinkiniams.

  • “Tau gavosi puikus straipsnis. Manau, jis pradžiugins daugybę skaitytojų”.
  • “Ačiū, kad išplovei indus. Tu net neįsivaizduoji, koks malonumas vakarieniauti švarioje virtuvėje”.
  • “Tu taip puikiai tai padarei. Asmeniškai man kažin ar taip išeitų”.
  • “Vis dėlto puiku, kad dirbu būtent su tavimi”

Ufff… Šitie keli sakiniai man kainavo daugiau sveikatos nei visas tekstas aukščiau. Visgi platinti nepilnavertiškumą yra nepalyginamai lengviau negu su juo kovoti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *