Sėkmingo gyvenimo iliuzijos

Žmogus siekia patirti pasitenkinimą iš viso aplinkinio pasaulio, gyventi pozityvių emocijų kupiną gyvenimą, susikurti gerovę: aukštą pajamų lygį, stabilumą asmeniniame gyvenime, jis nori turėti sveiką ir gražų kūną, būti patrauklus… Kas gi trukdo, gyvenant mieste, kur, atrodytų, pilna ir galimybių, ir priemonių, jaustis patenkintam savimi ir gyvenimu?

Pirmasis atsakymas bus daugmaž toks: „Man viskas patinka – esu patenkintas savimi ir pakankamai laimingas“. Ir tik dar po kelių frazių žmogus pradės kalbėti, kad reikia spėti pasirašyti svarbią sutartį, paskui prisimins vakarykštį šeimyninį kivirčą, problemas su buhalterija ir piktu viršininku. Ir štai jo pirmoji frazė jau nebeatrodo tokia natūrali šiame nesibaigiančių problemų sraute.

Labai įdomu – šiuolaikinis žmogus netgi pildo specialų kalendorių, kad nepamirštų, kokias problemas reikia išspręsti artimiausiu laiku. Argi ne juokinga, kad netgi fenomenali žmogaus atmintis kartais nesugeba išsaugoti tokio kiekio „neatidėliotinų“ reikalų – žmogus spėja tik dėlioti pliusus ar minusus kalendoriuje, koreguoti brangias gyvenimo valandas, priklausomai nuo besikeičiančios situacijos.

Šiame pašėlusiame ritme jis blaškosi tarp šeimos ir darbo, noro pailsėti ir būtinybės parašyti savaitės ataskaitą. Žmogus puola spręsti problemas ir uždavinius, visą laiką spartindamas gyvenimo tempą, tikėdamasis, kad rytoj, pagaliau, išsilaisvins nuo jį užgriuvusių reikalų. Tik tas rytojus labai primena vakarykštę dieną, o šios dienos žmogus apskritai neprisimena. O kad nieko nepamirštų šiai dienai – tam ir reikalingi kalendoriai.

Naudodamasis vien logika, žmogus pradeda vaikytis aplinkinio pasaulio gėrybių. Jo pažįstami pasiekė aukštumų versle ir protas logiškai paaiškina šį faktą: „Tapo verslininku ir gyvenimas susitvarkė“. Žmogus nusprendžia: „Aš irgi noriu tapti verslininku!“ Ir pradeda daryti atitinkamą karjerą. Pažįstamas nusipirko naujausio modelio automobilį. Žmogaus protui – tai jau sekantis tikslas. Ir tokios lenktynės dėl daiktų, pareigų, socialinių atributų trunka praktiškai visą gyvenimą.

Žmogus tarsi padeda savo gyvenimą su visomis emocijomis, prasme, ateitimi ir dabartimi, ant savotiškų socialinių svarstyklių. Ant vienos jų lėkštės – jo gyvenimo socialiniai atributai, ant kitos – pažįstamų ir giminaičių „turtas“. Jeigu jo socialinio pasisekimo lėkštė sunkesnė, žmogus jaučia pasididžiavimą, jaučiasi daugiau pasiekęs gyvenime. Jeigu atvirkščiai – jaučiasi nepilnavertiškas. Ir pradeda ieškoti, ko dar reikėtų pasiekti gyvenime, kad jo socialiniai atributai liudytų pilnavertiškumą.

Gaila, kad žmogui net į galvą nešauna, jog neretai šitie iš šalies pasigauti „troškimai“, jau atnešę laimę jo kaimynui, draugui, kolegai, jo atveju gali duoti visiškai priešingą efektą. Žmogus džiugiai ropščiasi į naują viršūnę – siekia tapti generaliniu direktoriumi, pasistatyti namuką už miesto, kaip kaimynas, o toji viršūnė – sunkiai pasiekiama. Jis bando vėl ir vėl – 2-5-8 kartus. Rezultatas: žmogus mato, kad gyvenimas kažkodėl negerėja. Dar daugiau – jeigu anksčiau jis sirgo tik gripu, tai dabar jau ir širdis išdykauja. Kodėl? Darbo atsakingumas ir jo ritmas duoda savų rezultatų: didėja nervinė įtampa, namuose prasideda kivirčai. Žmogų pradeda viduje tiesiog purtyti nuo to, kad jis sprendžia vis tas pačias problemas, o tos, bėgant metams, ne tik nesisprendžia, bet dar ir stiprėja, plečiasi. Buvo gripas – dabar širdis. Buvo despotas viršininkas – dabar nesukalbamas verslo partneris. Sveikatos problema nesisprendžia, pozityvių įvykių kasdienybėje nėra, užtat gyvenimo ritmas ir chaosas vis didėja.

Žmogaus protas negali suprasti, kad net šimtaprocentinis troškimo tapti tokiu pat kaip tasai „sėkmingas“ žmogus patenkinimas nesugrąžins išeikvotos energijos, kuri taip reikalinga jo organizmui, kad jis būtų sveikas ir gyvybingas. Protas apskaičiavo reikalingų žingsnių link tikslo seką, numatė tikslą, sudarė visų būsimų mūšių planą, tik, štai, vidinės žmogaus problemos nepasikeitė, o netgi sustiprėjo: juk „kūnas“ nori būti sveikas ir laimingas, o sekinantis ritmas, siekiant kažko tokio „kaip pas kaimyną“, švelniai tariant, prieštarauja šiam vidiniam norui. Rezultatas – išklerusi širdis, nervai, namuose – barniai…

Užtat protas džiugiai išsikels naujus tikslus – kaip tapti naujo socialinio atributo savininku, nes tai, žmogaus nuomone, „sugrąžins“ jam sveikatą, džiaugsmą ir stabilumą asmeniniame gyvenime. Ir viskas prasideda iš naujo. Bukas, šabloniškas mąstymas skatina naujus veiksmus ir prasideda naujas kelionės link trokštamo tikslo ciklas.

Jeigu pasižiūrėsime į šį nesibaigiantį taktinių tikslų siekimą iš šalies, tai žmogaus kelias link trokštamo „pilnaverčio“ gyvenimo atrodys kaip nesibaigiantys zigzagai. Šiame klaidžiojime po beribį gyvenimo okeaną žmogaus protas tapatina trokštamus daiktus su savotiškais švyturiais, į kuriuos orientuodamasis, žmogus pasieks, pagaliau, išsvajotą laimingą krantą. Tik kiekvieną kartą tas krantas pasirodo esantis viso labo miražas palei horizonto liniją, iki kurio žmogus niekaip negali nuplaukti. Sociumas paprasčiausiai žaidžia su juo.

Žmogus deda vis daugiau pastangų, jis taip smarkiai irkluoja savo valtį, skuba link naujo kranto… Tik valtį vis stipriau ir stipriau siūbuoja okeano bangos – tai besikaupiančios problemos žaidžia su menkute valtele. O kranto vis nėra.

Žmogaus viduje užgimsta protestas prieš „neteisingą gyvenimą“, jis vis labiau klimpsta į nesiliaujančią kovą… Tik jis niekaip negali suprasti, kad kovoja ne su išorinėmis aplinkybėmis, kova vyksta jo viduje: jis blaškosi savo riboto proto narve, vejamas vienatvės baimės iš vienos pusės ir gailesčio pačiam sau – iš kitos.

Vidinės žmogaus krizės esmė yra ta, kad jis nori padidinti savo socialinį reikšmingumą aplinkinių akyse. Jis atskiria savo asmenybę nuo realaus jį supančio pasaulio ir meta iššūkį visiems ir viskam aplinkui, trokšta atlikti „žygdarbį“, kuris atneš pagarbą ir šlovę.

Verslas… Priešais mus jau ne šiaip žmogus, o žmogus-buldogas. Ir sociumas su džiaugsmu sviedžia jam kaulą, sukomanduodamas „Paimti!“ Žmogus puola prie kaulo, tartum nuo šio tikslo pasiekimo priklausytų visos žmonijos likimas. Jis pasiveja skriejantį jauką, pasiekia jį vienu šuoliu ir, štai, rezultatas – atsitempia į namus naują socialinio sėkmingumo atributą, laukia pagyrimo ir pritarimo.

Sociumas – visi jo pažįstami, draugai, artimieji – džiugiai jį giria, sveikina, įsigijus naujas pareigas, naują butą ar automobilį. Sociumas triumfuoja: šitas vyrukas toks pats kaip mes, jis tikras verslininkas!

O paskui žmogus sugrįžta namo ir jau likęs vienumoje pats su savimi, kai niekas negali matyti jo veido išraiškos, nusimeta socialiai „sėkmingo“ žmogaus kaukę. Viena kita sekundė – ir kažkas staigiai jame pasikeičia: kažkas, ką jis pats nuo savęs slepia, pradeda judėti kažkur giliai viduje. Kažkas labai vienišas ir nelaimingas nori staugte staugti, kaip į kampą įvarytas žvėris į Mėnulį, šaukti iš vienatvės, trokšta išrauti iš savęs tą skausmą – gyvenimo prasmės praradimo skausmą.

Jei tuo metu pažvelgs į veidrodį – jį apims siaubas: atspindyje pamatys žmogų su žvėries akimis, uždarytą ankštame narve, kuris dar prisimena, kas yra laisvė ir gyvenimo džiaugsmas, jis dar jaučia – dvasia nepalaužta, dar galima grįžti atgal į džiugų saulės ir šviesos pasaulį.

Bet čia į kambarį kažkas užeina ir priešais mus vėl stovi „džiugus“ žmogus, virtuoziškai vaidinantis „sėkmingą gyvenimą“.

Žmogus net pagalvoti nedrįsta, kad kam nors pasakytų, jog prarado gyvenimo džiaugsmą, jog nepamena tos dienos ir to momento, kai iš visos širdies linksminosi ar buvo geros nuotaikos. Užsimauti besišypsančią kaukę – šitą jis moka, o ką reiškia nuoširdžiai šypsotis – jau seniai pamiršo.

Jis mato, kaip visi stebisi, girdi, ką kalba, juk jam „viskas gerai“, jis pasiekė visus tikslus – ir darbe, ir namuose. Jis mato aplinkinių žmonių ir netgi artimųjų akyse nebylų klausimą: „ko gi tau dar trūksta, ko negana, juk tu viską turi!“

Ir tik mintyse jis jiems gali atsakyti: „Aš turiu vien kaukes ir vaidmenis žaidime „laimingas gyvenimas“ kaip ir jūs visi aplinkui. Aš turiu socialinius atributus, tokius pačius kaip ir jūs visi. Bet aš nepažįstu paties savęs, kaip ir jūs savęs nepažįstate. Aš nežinau, kas esu, be visų tų kaukių ir vaidmenų – aš jau pamiršau, kaip atrodo mano tikrasis veidas!“

Ir įsivaizdavęs, kaip smerkiamai pažvelgs į jį pažįstami, žmona, tėvai, jis maunasi visų taip mėgstamą, visiems tokią įprastą ir mielą sėkmingo žmogaus kaukę, vis labiau savyje užsidarydamas, vis labiau savęs, „nesuprasto“ gailėdamas.

Naudodamasis tik sąmone, ribotu loginiu mąstymu, žmogus visą laiką sprendžia konkrečius šio momento uždavinius. Sąmonė orientuoja žmogų į problemas – tas pačias sienas, kurias reikia išgriauti, kad pagaliau pamatytum už jų laimingą gyvenimą.

Tik po kiekvienos nugriautos sienos iškyla nauja, dar aukštesnė ir storesnė, naujas taktinis tikslas, žmogus vėl puola jo siekti, jo veiklos ritmas spartėja, kadangi viduje jis jaučia nesąmoningą nerimą, kurio paaiškinti, deja, nemoka. Jaučia nesuprantamą vidinę baimę, nors logiškai mąstant, visi reikalai klostosi normaliai ir niekas nepranašauja bėdos karjerai ar asmeniniam gyvenimui.

Žmogus, žinoma, prisimena laikus, kai dar buvo kupinas jėgų, azarto, energijos, kūrė planus ateičiai, kai norėjo gyventi. Tiktai kažkas nebesugrįžtamai pasikeitė: praeina keli metai, jis pakilo aukštėliau karjeros laiptais, susitvarkė buitį – tik jėgų sumažėjo, nebesimato azarto akyse, jam paprasčiausiai nuobodu gyventi.

Juokingiausia, kad tuo momentu protas, negirdintis tikrųjų vidinių žmogaus troškimų, labai įdomiai apsiverčia aukštyn kojomis – pradeda visur įžvelgti vien tik nemalonumus ir problemas. Žmogaus mąstymas vis giliau klimpsta į negatyvą, kas atsispindi netgi jo išvaizdoje. Jis išties, sulaukęs 35, atrodo kaip žmogus, kuris nepragyveno tų dešimties metų po universiteto baigimo, o tiesiog bėgte prabėgo lenktynių tempu. Ir štai jam jau 35-eri, o laimingo ir pozityvaus gyvenimo „kažkodėl“ nėra.

Vis giliau pasinerdamas į negatyvą, žmogus pradeda vis smarkiau kovoti su gyvenimu, kad atsikovotų bent mažytį gabalėlį laimės. Jis jaučia, kad vidinės energijos nebeliko, jis išsunktas kaip citrina. Iš čia ir tasai nesąmoningas nerimas: jo vidiniai gyvybinių jėgų šaltiniai praktiškai išdžiūvo. Jis jaučia didelį gailestį sau pačiam ir toliau kovoja su visu aplinkiniu pasauliu.

Žmogus negali rasti savyje jėgų, kad tiesiog imtų ir prisipažintų, jog niekas kitas, tik jis pats kaltas dėl šitaip susiklosčiusio gyvenimo, kad tik jis pats ir niekas kitas yra atsakingas už tą gyvenimo būdą, kurį pats sau susikūrė. Jis pats nutarė kautis su visu pasauliu, įrodyti jam savo jėgą, įrodyti visiems, kad sugebėjo kažką pasiekti gyvenime. Tiktai pasaulis neįvertino šito jo požiūrio, neįvertino nei karo su visais aplinkiniais, nei „oratoriaus meno“, įrodinėjant savo gyvenimo būdo „teisingumą“.

O štai jo niūri išvaizda, rūškanas žvilgsnis, gestai, elgesys, viskas, kas susiformavo „kovojant už laimę“ – šito sunku nepastebėti. Ką jūs darytumėte, pamatęs, kaip artinasi štai taip atrodantis žmogus „su laužtuvu rankoje“? Štai ir pasaulis, jei galima taip išsireikšti, neturi iliuzijų tikrųjų žmogaus kėslų atžvilgiu ir atitinkamai reaguoja. Žmogus puola gyvenimą, ir čia staiga prasideda negatyvūs atsitiktinumai, įvairios ligos, avarijos…

Rezultatas: jau sulaukęs 30-35 metų žmogus jaučia, kad širdis buksuoja, tačiau nekreipdamas dėmesio ir toliau „užsiima verslu“, siekia tikslų: „Ten dabar svarbios derybos, jos labai reikšmingos mano firmos plėtrai“. Ir štai derybos baigėsi, jis jas puikiausiai išlošė. Tik po poros savaičių įvyksta visiškai nenumatytas forsmažoras ir firma patiria nuostolių. Žmogus vėl puola gelbėti firmą, dar mėnesį laksto kaip paklaikęs. Nervai išsekę… Infarktas, sulaukus 35 metų…

Gyvenimo aplinkybės signalizavo jam, kad ne firmos reikalus, ne jos finansus dabar reikia taisyti, kad pačiam žmogui reikalingas skubus gydymas – jis žudo savo kūną negatyviomis mintimis, žaloja save, visiškai savimi nesirūpina.

Galima, žinoma, pasakyti, kad taip susiklostė aplinkybės, kad žmogui tiesiog „nepasisekė“, kad jis atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Tik nereikia pamiršti, kad liūdnai pagarsėjusios „gyvenimo aplinkybės“ jau kelis kartus signalizavo apie ligą.

Žmogus pats nepanoro sustoti ir užsiimti savimi, savo mąstymu ir veiksmais, tikraisiais jausmais ir nuosavu kūnu.

Taip jau susiklostė, kad žmogus kaltina aplinkinius, pasaulį, aplinkybes dėl visų savo bėdų. Tik sveikata nuo to negerėja, o vienatvė užklumpa pačiais sunkiausiais „kovos už laimę“ momentais. Praeina gyvenimas ir įgyvendintų „svetimų“ troškimų fone žmogus vis aiškiau supranta, kad savus norus ir troškimus jis kaip tik ir užmiršo.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti