Sėkmingų santykių priešas – rutina. Ar tikrai?

Originalas

Dažnai klientas, pravėręs psichoterapeuto duris, ima guostis, kad gyventi poroje tapo neįdomu, nes santykius užvaldė kasdienybė, buitis, rutina, kad visos dienos tapo panašios. O anksčiau tai juk buvo kitaip: romantiški pasivaikščiojimai mėnulio šviesoje, malonios staigmenos, dovanėlės, gėlės, net telefono skambučiai buvo kitokie – troškimas pasakyti „myliu, pasiilgau“, o ne „labas, parnešk iš parduotuvės duonos“, neretai pamirštant paklausti, kaip sekasi, o vakare prie televizoriaus pasidomėti, kaip praėjo darbo diena.

Kai aplanko rutina, žmonės ima ilgėtis ankstesnių svaiginančių emocijų, išgyvenimų naujumo, neretai aplanko mintys, kad šalia mūsų ne tas žmogus, gal verta pakeisti partnerį, kad viską būtų galima patirti iš naujo. Tačiau skubėti tikrai neverta, nes į santykius anksčiau ar vėliau rutina įsiskverbia. Santykių krizių kaltininkė tikrai yra ne ji. Pabandysiu tai įrodyti.

Kai mus aplanko rutina, svarbiausia šioje situacijoje suvokti, kad tai, kas vyksta, yra normalu. Jei kažkuriuo gyvenimo tarpsniu santykiai ėmė stokoti romantikos, jei partneris atrodo nuobodus, tai visai nereiškia, kad šalia Jūsų ne tas žmogus. Labai svarbu tinkamai priimti situaciją ir nukreipti savo jėgas ir mintis į tai, kaip atgaivinti santykius su šiuo žmogumi, neieškant romantikos kito ar kitos glėbyje. Tačiau prieš tai reikėtų pasikalbėti, kodėl taip vyksta, ar tik Jums taip atrodo, ar ir partneriui santykiuose ėmė kažko trūkti.

Norint išlaikyti gražius santykius, reikia daug „dirbti“, juos kurti ir puoselėti, nes nekurstomas laužas užgęsta. Ir kiekvienas turi susimąstyti ir užduoti sau klausimą, kokia yra mano atsakomybė, kad santykiai tapo neįdomūs, kad į juos įsiskverbė rutina? Ką aš galiu padaryti, kad juos atgaivinčiau?

Neretai šių klausimų mes neužduodame sau, o kaltiname savo antrąją pusę: „tu atšalai“, „tu nebedovanoji man gėlių“. Tačiau pretenzijų sąrašo pateikimas vienas kitam neišspręs situacijos, o tik labiau ją komplikuos. Dažnai žurnaluose randame begales patarimų, kaip atgaivinti santykius, kaip pradžiuginti vienas kitą. Neretai skaitome apie aplinkos pakeitimą, išvyką, malonias staigmenas. Tai yra malonu, tačiau tik „paviršius“.

Jei partneriai dvasiškai atitolo, jei jie nejaučia artumo, jei vyrauja nesutarimai, nesupratimas, tai ir yra didžiausias priešas, tačiau dažnai to nepastebime ir apkaltiname į santykius įsiskverbusią rutiną. Kilus tokioms mintims, visų pirma reikėtų atviro pokalbio apie tai, kas nutiko, kodėl santykiai nebedomina, kodėl partneris tapo neįdomus… Visada iš pradžių geriausia šį klausimą užduoti sau ir pasistengti į jį atsakyti.

Skaitydami apie rutiną, mes ją interpretuojame kaip išimtinai neigiamą dalyką, žudantį santykius, todėl norėčiau parodyti ir kitą rutinos pusę. Rutina ir yra tai, ko abu partneriai troško ir siekė savo romano pradžioje. Prisiminkime, juk santykių pradžioje norime su mylimuoju dalytis viskuo, kartu dalytis ne tik šventes, bet ir kasdienybę, ne tik juoktis, bet ir kartu verkti. Prisiminkime, juk santykių pradžioje mes taip džiaugsmingai kartu einame į parduotuvę, nešame šiukšles, plauname indus ir visa tai yra taip romantiška. Kodėl šiandien visa tai mums atrodo kitaip, kaip santykius ardanti jėga?

Taigi, iš pradžių viskas labiau žavi dėl to, kad mes gerai nepažįstame vienas kito, esame atskiri, todėl trokštame pažinti, suartėti. Laikui bėgant, rutinos, vienodumo jausmas atsiranda dėl to, kad santykiuose mes per daug susiliejame vienas su kitu. Partneriai ima jausti, kad santykiai stokoja „deguonies“, kad vienam ar kitam ima trūkti laiko sau, savo poreikiams ar pomėgiams, galiausiai stinga laiko pabūti vienam. Ne rutina žudo santykius, o per didelis partnerių susiliejimas, priklausomybė vienas nuo kito, nuosavos erdvės ir laisvės neturėjimas. Taigi, siūlyčiau pamiršti apie susiliejimą. Meilė nesulipdo dviejų žmonių į vieną, du žmonės, sujungę savo gyvenimus, eina vienu keliu, turi bendrų tikslų, tačiau kiekvienas turi ir savo asmeninių norų, troškimų, svajonių.

Neretai apie rutiną galime perskaityti įvairių patarimų, kaip atnaujinti santykius. Vienas iš tokių – romantiška kelionė, vakarienė žvakių šviesoje. Visa tai labai smagu, bet reikia prisiminti, kad po vakarienės ar atostogų gyvenimas tekės sava vaga ir vien aplinkos pakeitimas dvasinės tuštumos neužpildys. Pajutus dvasinę tuštumą, atitolimo jausmą, geriausias vaistas – atviras pokalbis, išsiaiškinant priežastis, ko vienam ir kitam partneriui trūksta, ką vienas ar kitas gali padaryti, kad būtų laimingi dviese.

Rutina, kasdienybė turi ir teigiamą pusę. Dviejų žmonių susikurta buitis, pasidalyti buities darbai ir atsakomybė suteikia saugumo jausmą. Tada galime būti savimi, bandyti kažką naujo, rizikuoti, ko galbūt nedarytume būdami vieni. Kasdieniame gyvenime dažnai neįvertiname partnerio indėlio į buitį. Tai yra juntama, kai šis išvyksta ir jo darbai lieka kitam ant pečių. Jau nekalbant apie netektis, praradimus.

Praradus mylimąjį, atmintyje dažniausiai iškyla ne vakarienė žvakių šviesoje ar fantastiškos atostogos, bet paprastos, kasdienės smulkmenos, kurias mes šiandien vadiname siaubu – rutina ir bandome su ja kovoti… Taigi, visiškai nereikia kasdienybės paversti nuotykiu, kasdien ieškoti naujų, labiau suartinančių užsiėmimų, nes išvyka į parduotuvę ir vakarienės gaminimas kartu yra būdas pabūti dviese, o buvimas teatre dvasiškai atitolusiems žmonėms nesuteiks artumo jausmo.

Nežinau, ar sugebėjau Jus įtikinti, kad rutina nėra toks neigiamas dalykas, kaip apie ją rašoma, kad ji nėra santykių žudikė. Patikėkite, sėkmingam ir laimingam poros gyvenimui rutina yra reikalinga, nes ji teikia saugumo ir pastovumo. Jei kiekviena diena mums taptų netikėtumu, jei dingtų nusistovėjusios mūsų gyvenimo schemos, gyvenimas būtų daug sunkesnis. Man patinka kasdieną gyventi panašiai: keltis į darbą, matyti tuos pačius veidus, grįžti į namus.

Man visai nesinori griauti to, kas yra sukurta su meile. Kas gali būti geriau nei grįžus namo rasti mylimąjį, paruošti kartu vakarienę ir jos metu pakalbėti apie darbo dieną, pasvajoti apie ateities planus?

Taigi, jei santykius ištiko krizė, pamąstykite, ar kaltininkė yra rutina?

Psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…