Šiek tiek tiesos apie melą

Originalas

Nuo ankstyvos vaikystės mus mokė, jog meluoti – negražu ir nedora. Pasakojo, jog privalu būti teisingam ir sąžiningam tiek sau, tiek kitiems. Taip auklėjo ir mūsų tėvus, ir tėvų tėvus, ir taip toliau. Turbūt ir dabar tebemokome to savo vaikus. Deja, melas ir visokios kitokios jo apraiškos giliai įsišaknijo į mūsų kasdienybę. Sumanūs išsisukinėjimai nuo darbinių užduočių ar susitikimų su širdžiai nemielais žmonėmis, pažadų atidėliojimai sau ir kitiems, nenoras veltis į ginčą ir tiesos nutylėjimas dėl „ramių nervų“. O kur dar didžiulis informacinis srautas iš radijo, televizijos, interneto? Autoritetingi politikai diskusijų laidose kalba apie naują gyventojo gerovės paketą, išvaizdi aktorė – apie stebuklingą lieknėjimo piliulę, šaunusis ekonomikos specialistas publikuoja straipsnį apie savo pasirinktą pensijų kaupimo fondą. Atskirti ir suvokti, kiek tiesos yra mus supančiame pasaulyje, tampa vis sunkiau.

Melo statistika

Rašytojas Markas Tvenas kadaise pasakė: „Yra trijų rūšių melas: melas, šlykštus melas ir statistika“. Visgi statistiką ir mokslinius tyrimus, kalbant apie melą, kartais panagrinėti pravartu.

Melą, kaip pasirinktą gyvenimo būdą, vienas pirmųjų apibūdino Nyčė. Tiesa, Nyčė garsėjo drąsiais pasisakymais ir teorijomis, tad ir šioji mintis iš pradžių nebuvo vertinama rimtai. Tačiau 1996 m. atliktas vienas išsamiausių tyrimų Virdžinijoje  neabejotinai pagrindė Nyčės teoriją (kaip ir vėlesnieji eksperimentai). Nustatyta, jog 147 tiriamieji nuo 18-71 metų kasdien meluodavo mažiausiai po kartą, dažniausiai – po du kartus. Kartais – ir daugiau. Panašiai tiek kartų, kiek jie užkandžiaudavo, valydavosi dantis, atlikdavo kitus kasdienius rutininius darbus.

Melagystės labiau paplitusios buvo tokiuose santykiuose, kaip vaikų ir tėvų arba darbo santykiai. Iš pradžių manyta, kad tiek vyrai, tiek moterys meluoja vienodai dažnai, tačiau vėlesniais eksperimentais įrodyta, kad visgi vyrai meluoja dažniau. O tas vyrų melas susijęs su noru padaryti įspūdį, pakelti savivertę. Moterų apgavystės šiek tiek altruistiškesnės ir susijusios su noru, jog kitas žmogus pasijaustų geriau. Kitaip tariant, „baltas melas“.

Ką tyrimo rezultatai parodė dar? Kad ekstravertai meluoja dažniau ir daugiau nei intravertai. Greičiausiai todėl, kad kuo daugiau ir ilgiau žmogus šneka, tuo didesnė tikimybė, kad jis į savo istorijas įpins ir kokį melagingą faktą.

Ne mažiau tiesos slėpimo, nutylėjimų ar tiesiog melagingų istorijų yra  ir porų santykiuose. Štai Misūrio koledže atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 85 procentai apklaustų jaunuolių ne kartą ir ne du savo partneriams pateikė melagingą informaciją. Dažniausiai toji informacija buvo susijusi su romantiškais santykiais praeityje ar neprotingais poelgiais esamų santykių metu.

Laimei, santuoka šiek tiek apsaugo poras nuo melo. Ypač vyrus nuo savo žmonų apgaulių. Štai ištekėjusios moterys savo antroms pusėms meluoja apie 3-4 kartus mažiau nei tos, kurios tik susitikinėja su partneriu.

Kodėl meluojame?

Teorijų, kodėl mes meluojame, kartais net nepastebėdami ar nesureikšmindami to, yra ne viena ir ne dvi.

Psichologijos mokslo daktaras Robertas Feldmanas iš Masačiusetso parašė keletą veikalų apie melą socialiniame kontekste ir noriai dalinasi savo mintimis. Kaip vieną pagrindinių melo priežasčių jis įvardija nepasitikėjimą savimi, mažą savivertę.

Feldmanas teigia, jog žmogus, pajutęs pavojų savo ego, savo pasitikėjimui, it apsauginę reakciją pateikia ne visai tikras istorijas ir faktus. Tam, kad, jo manymu, neliktų prastesnis už kitą pokalbio dalyvį, ypač jei tai yra grupė žmonių.

Kita dalis žmonių pasitelkia melą tam, kad išvengtų konfliktų, nereikalingo streso ar išsaugotų savo reputaciją, padėtį visuomenėje.

Yra ir kilnesnių teorijų, pavyzdžiui, žmogus nori apsaugoti artimuosius nuo skausmo ar negatyvių minčių. Todėl renkamės tiesos nutylėjimą arba tiesą gražiname melagingais faktais. Kad ir kokie būtų kasdienio melo motyvai, daugelis jų pagrįsti mūsų baimėmis ir gynyba. Arba tiesiog tapę  įpročiu.

Melo, kaip įpročio, pavyzdys, galėtų būti atsakymas į kokio netikėtai sutikto pažįstamo klausimą „Kaip laikaisi?“. Kuris iš mūsų varginsis seniai matytam žmogui išsipasakoti, užuot atsakęs „Laikausi puikiai“? Nenuoširdūs komplimentai irgi patektų į tokią melo kategoriją.

Kas naujesnio melo pasaulyje?

2013 metais mokslo pasaulio atstovai iš Harvardo ir Jutos universitetų sujungė jėgas ir inicijavo tyrimą. Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kada gi meluojama, sukčiaujama, net vagiliaujama dažniau – ryte, per pietus, o gal vakarop.

Iš ankstesnių studijų buvo žinoma, kad poilsio stoka, emocinis pervargimas mažina žmonių savikontrolę ir gali daryti įtaką jų moralės normoms. Mokslininkus domino, kuriuo paros metu tų moralės normų žmonės linkę mažiausiai paisyti.

Tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės, tačiau didžioji jų dalis buvo studentai arba ką tik studijas baigę asmenys. Pirmoji eksperimento dalis susieta su apgavystėmis, priklausančiomis ir nuo finansinio įvertinimo. Didelei studentų grupei buvo pateiktos kompiuterinės užduotys, įvertintos piniginiu uždarbiu. Pastebėta, kad finansinė motyvacija skatino studentus kuo greičiau pateikti atsakymą – kartais sumeluotą, kartais spėtą, kartais sąžiningai surastą. Tačiau tie studentai, kurie užduotis atlikinėdavo rytais (apie aštuntą valandą ryto), melavo ir sukčiavo ženkliai rečiau nei tie, kurie užduotis atlikinėjo vakare. Mokslininkai tokį reiškinį pavadino „rytinės moralės efektu“. Pailsėję, atgavę jėgas po nakties naują dieną pradedame būdami šiek tiek geresni.

Kita tyrimo dalis buvo pateikta antrai studentų grupei. Tai žodžiai su praleistomis raidėmis. Ryte užduotį atlikę eksperimento dalyviai įterpdavo tokias raides, kad išeidavo žodžiai, susiję su morale, etika, normomis. Vakare užduotį atlikę studentai pateikdavo pavienius daiktavardžius, nesusijusius nei su etika, nei su morale. Galiausiai kelios užduotys buvo pateiktos vyresnio amžiaus dalyviams. Rezultatai pasirodė panašūs –  ryte jie buvo sąžiningesni, užduotis atlikę vakare  buvo linkę labiau sukčiauti, išsisukinėti, greičiau baigti užduotį.

Apibendrinę rezultatus, tyrimo iniciatoriai juokavo: „Žmonės, besiruošiantys pirkti naudotą automobilį, su jo pardavėju turėtų susitikti ryte. Taip bus daugiau šansų išgirsti tiesą apie būsimą pirkinį“.

Kaip atpažinti meluojantį?

Tokios informacijos apstu internete ar populiariosios psichologijos leidiniuose. Panašia tematika organizuojami ir seminarai ar kursai kai kurių sričių specialistams (pavyzdžiui, psichologams, vadybininkams,  politologams). Mes trumpai apžvelgsime kelis pagrindinius momentus, leidžiančius įtarti žmogų meluojant.

Kone svarbiausia – kūno ir veido kalba. Žmogui meluojant, jo kūno, veido išraiškos tampa labai ribotos. Neretai meluojantis žmogus būna susigūžęs, įsitempęs, pečiai šiek tiek pakelti.  Vengiama akių kontakto. Užuot žvelgusios į pašnekovą, žmogaus akys bėginėja nuo vieno taško prie kito arba žvelgia žemyn. Meluojantis asmuo dažnai liečia savo veidą, ypač burną, nosį, kaktą, it nesąmoningai norėdamas paslėpti sakomą netiesą. Kūnas dėl tos pačios priežasties dažniausiai būna bent kiek pasisukęs nuo pašnekovo.

Dažnai veido mimikos ar kūno išraiška nesutampa su tuo, ką ir kaip kalba žmogus. Pavyzdžiui, šypsena pasirodo praėjus kelioms sekundėms po pasakyto nenuoširdaus komplimento. Šypsodamasis nenatūraliai, žmogus priverčia dirbti tik lūpų raumenis, o kai šypsosi nuoširdžiai – atsiranda raukšlelių apie akis, kilsteli žandai. Į bet kokią natūralią emocinę išraišką veide iš tiesų įtraukiamas visas veidas, o ne pavienė veido dalis.

Pastebėta, kad kai žmogus kalba nenuoširdžiai, meluoja, pasikeičia jo balso tonas, kalbėjimo greitis, sakiniai dėstomi ne visuomet rišliai, netgi užsikertama. Padaugėja „umm“ ir „aaa“ intarpų. Žmogus jautriau reaguoja į kritiką, ne visuomet adekvačiai įvertina kitų pokalbio dalyvių sakomus teiginius, dažniau juos priima kaip puolimą.

Meluodamas žmogus mėgsta ką nors krapštinėti ir kilnoti – auskarus, knygą, pieštuką ir t. t. Dažniausiai tai būna daiktas, skiriantis jį ir pašnekovą.



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…