Silpnųjų-ir-pralaimėjusiųjų-ginklas-demografija

Silpnųjų ir pralaimėjusiųjų ginklas – demografija

Mes įpratome žvelgti į demografiją ne kaip į atskirą mokslą, turintį savus postulatus, dėsningumus ir niuansus, o kaip į sausą statistiką. Paprastai mus domina tiktai įvykusių pokyčių ir tendencijų konstatavimas. O valstybines žinybas dar turėtų dominti ir demografinės politikos, jeigu tokios esama, koregavimas.

Tuo tarpu pasaulyje milžinišku greičiu, matuojant istoriniu mastu, vyksta procesai, kuriuos ignoruoti gali tik visiškai atsakomybės neturintys ir nerūpestingi valstybių vadovai.

Įdomiai šia prasme atrodo taip vadinamos „išsivysčiusios“ Vakarų valstybės. Jas užplūdo tokia įvairiausių liberalizmo srovių bei kraštutinių liberalizmo pasireiškimų banga, kad praktiškai visi šios šalių grupės lyderiai rūpinasi seksualinių mažumų teisėmis ir panašiais niekais, užuot nerimavę dėl realių problemų ir grėsmių.

Šių šalių pavyzdžiai daugiau nei reikšmingi, juk praktiškai visos jos galiausiai tampa nugalėtojomis, jos laimėjo kolonijinius karus, du pasaulinius karus ir šaltąjį karą.

Suirus de jure kolonijinei sistemai, prasidėjo naujas vystymosi etapas, pasižymintis naujoviška kolonijine priklausomybe – finansine. Tai šiuolaikinė rafinuota turtų atėmimo iš buvusių kolonijų sistema. Jos įvedimas praktiškai visiškai panaikino neigiamas ekonomines pasekmes dėl kolonijų praradimo. Faktiškai gi buvusių metropolijų turtų ir gerovės augimas ne tik nesulėtėjo, bet daug kartų išaugo. Juk į naują kolonijinę finansinę priklausomybę pateko ir daug anksčiau formaliai nepriklausomų šalių, tame tarpe ir tokių kaip Ukraina ir Rusija. Atrodytų, nugalėtojų pasisekimas buvo absoliutus ir nekeliantis abejonių, tačiau naujoji sistema tiek ištvirkino šiuolaikinį elitą, kad jo reakcijų adekvatumas ir savalaikiškumas kelia didelių abejonių.

Naujoji liberali mada neigti, o daugeliu atvejų – ir persekioti bei prievarta išstumti iš visuomeninio gyvenimo konservatyvias šeimos vertybes privedė iki to, kad kasmet stabiliai mažėja vietinių gyventojų skaičius Šiaurės Amerikos ir Europos šalyse. Gimstamumo lygio smukimas tarp šios kategorijos gyventojų yra toks didelis, kad, tarkime, Londono mokyklose 2013 metais ne britų kilmės mokinių jau daugiau kaip pusė visų besimokančių skaičiaus. Ir dažniausiai tai išeivių iš Azijos bei Afrikos vaikai.

„Neosocialistų“ socialinė politika labai smarkiai atpalaidavo ir išlepino Vakarų šalių gyventojus. Daugelis žmonių linkę nedirbti ir gauti dideles pašalpas ir visas socialines gėrybes. Natūralu, kad visa tai vyksta viso likusio pasaulio apiplėšimo ir nuskurdimo sąskaita.

Tačiau visas šis nuskurdęs, laisvę praradęs ir nugalėtas pasaulis nesiruošia ramiai laukti savo galo. Skirtingai negu elitai, kurie susitaikė ir prisitaikė gyventi „iš viršaus“ jiems nuleistose sąlygose, paprasti žmonės vis aktyviau ima judėti visame pasaulyje. Jie kaip skruzdėlės visur prasiskverbia, užpildydami visą Vakarų pasaulį. O gyventojų skaičiaus augimas buvusiose kolonijose yra toks didelis, kad, tarkime, kai kurių šalių gyventojų per paskutinius 50 metų PATRIGUBĖJO. Suprantama, kad jų socialinės ir ekonominė sistemos patiria vis didesnį spaudimą ir žmonės paprasčiausiai išstumiami iš tų šalių, nori jie to, ar nenori. O kur jiems dėtis? Akivaizdu, kad į Vakarus su jų liberalizmu, tolerancija ir „socialu“, aukštu gyvenimo lygiu. Ir tie žmonės – tai azijiečiai ir afrikiečiai su savo kultūra ir tradicijomis. Jie nepasiduoda asimiliacijai, o kuria savus anklavus ir dar sparčiau dauginasi.

Europos gyventojų skaičius per pastaruosius 50 metų padidėjo 20%, tačiau tai ne europiečių nuopelnas, jų skaičius per tą laiką sumažėjo, įvairiais vertinimais, 10-12%.

Tokiame fone visišką krachą patyrė ir taip vadinama multikultūralizmo politika, kurią didžioji Europos elito dalis vaizduoja kaip panacėją, galinčią išsaugoti Europos kultūrinę ir civilizacinę erdvę. Dabar tą žlugimą pripažino net pasiučiausi liberalai, nors ir nesusitaikė su tuo, juk jų „vertybės“ yra aukščiau visko.

Nereikia būti pranašu, kad suprojektuotum situaciją penkioms dešimtims metų į priekį. Europos ir visų Vakarų laukia Senovės Romos likimas. Romos imperija paniro į orgijas ir pagal visus gamtos ir visuomenės dėsnius išnyko nuo žemės paviršiaus, neturėdama jėgų priešintis „saldžiai“ pražūčiai.

Dėl to demografinę situaciją galima drąsiai priskirti prie uždelsto veikimo masinio naikinimo ginklų. Nors šiuo metu socialiniai procesas taip paspartėjo, kad milijoninių tautų ir civilizacijų žūtį vadinti lėta ir uždelsta liežuvis nesiverčia. Šia prasme prie masinio naikinimo ginklų aš priskirčiau ir šiuolaikinį kraštutinį liberalizmą. Realiai tai yra ne kas kita, kaip totalitarinio pobūdžio liberalusis antisisteminis ekstremizmas, turintis socialinio, etninio ir kultūrinio genocido požymių. Tuo galima įsitikinti, sprendžiant pagal jo „įdiegimo“ rezultatus, juk jie, netgi itin bukiems žmonėms jau darosi pernelyg aiškūs.

Galima turėti galingą, nenugalimą, iki dantų apsiginklavusią armiją, tačiau pralaimėti silpnam priešui, kurio ir priešu niekas nelaiko. Šia prasme man patiko vieno autoriaus frazė, kurią jūs galbūt jau girdėjote: „Mongolai užgrobė Kiniją, na ką gi, teks jiems dabar tapti kinais“.

Dėl to gerai, kada yra stipri ekonomika, konvertuojama valiuta, moderniausia ginkluotė, kovinga armija, bet jeigu nėra teisingos demografinės politikos, sociumo krachas yra neišvengiamas. Tai gamtos dėsnis.

www



Leave a Reply