Sintetinė vaikystė

Mano vaikystė buvo medinė.

Nusilaužiau šakelę, nuskabiau lapus – gavosi puikiausia špaga. Nusipjoviau lazdyną palei upelį, pririšau valą su kabliuku – meškerė. O kokias timpas darydavomės iš išsišakojusių šakelių!

Tikriausiai kiekvienas berniukas mėgino pavaikščioti su kojūkais. Gaudavosi ne iš karto. Bet jeigu jau išmokai, tai nepamirši niekada.

Visi berniukai mokėjo uždegti degtuką nuo kelnių, reikėjo tik smarkiai įtempti medžiagą ant šlaunies. O dar degtuką galima buvo uždegti į lango stiklą. Iš pirmo karto.

O medžiuose galima buvo gyventi. Reikėjo tiktai susiręsti „štabą“ iš lentų, šakelių ir brezento.

Mano vaikystė buvo geležinė.

Mes turėjome konstruktorius, kuriuos surinkdavome iš varžtelių, veržlių, metalinių detalių su skylutėmis. Ir visa tai galima buvo sumontuoti mažais atsuktuvais ir veržliarakčiais.

Rimtesnių įrankių atsirasdavo kartu su dviračiu. Rinkinyje buvo jau beveik tikri raktai.

Iš švino buvo gaminami kastetai. O iš alavo formose liedavomės kareivėlius ir indėnus.

Ir, žinoma, visi žaidė „žemę“, dalindami smėlyje nubrėžtą apskritimą į vis mažesnius sklypelius.

Mano vaikystė buvo popierinė.

Aš mokėjau susilankstyti laivelį iš sąsiuvinio lapo ir netgi banknoto. Ir paleisdavai jį į pirmą pavasarinį upelį.

Visi žinojo, kaip pasidaryti „bombą“ ir užpildyti ją vandeniu prieš metant praeiviui į galvą. Arba pliauškę, kuri nuo staigaus judesio garsiai pliaukštelėdavo.

Galėjau pasidaryti kepurę su snapeliu iš paprasčiausio laikraščio, arba stiklinaitę iš sąsiuvinio lapo.

Kada paskutinį kartą matėte, kaip pro langą kas nors paleido popierinį lėktuvėlį? Nebedaro tokių lėktuvėlių daugiau. Nebėra daugiau popierinės vaikystės.

Sakoma, kad niurzgėjimas – artėjančios senatvės požymis. Tiktai aš nesiskundžiu. Aš tiesiog stebiu. Mano anūkai žaidžia plastmasiniais žaislais. Plastmasinėmis kaladėlėmis. Pas juos plastmasiniai vaikiški indai, plastmasiniai atsuktuvai ir veržliarakčiai. Plastmasiniai LEGO konstruktoriai. Plastmasinės mašinėlės. Ir visa tai – ryškių plastmasinių spalvų. Be aštrių kampų ir briaunų.

Plastmasinė vaikystė.

Ir aš džiaugiuosi, kad mano vaikystė nebuvo sintetinė. Jeigu papasakočiau dabartiniams vaikams apie savo žaislus, jie paprasčiausiai manęs nebesuprastų!

www




Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti