Šis tas apie patarimus

Paskutinius metu ėmiau dažniau kreipti dėmesį į tai, kaip žmonės mėgsta švaistytis patarimais kairėn ir dešinėn. Ir dar būtų pusė bėdos, jeigu jie būtų kažko daug pasiekę tose sferose, apie kurias patarimus dalina. Nes dažnai visiškai neaišku, kodėl reikia tais patarimais pasitikėti. Populiarių blogerių puslapiuose neretai pastebiu, kaip komentatoriai kreipiasi į juos patarimo. Ir ne iš tos srities, kuria profesionaliai užsiima pats blogeris. Tačiau keisčiausia, kad jogos ar dar koks nors profesionalas blogeris su dideliu džiaugsmu patarinėja žmogui, kaip tas turi susitvarkyti savo santykius. Už patarimų rezultatus, jis, savaime aišku, jokios atsakomybės nejaučia.

Kas yra patarimas?

Mano supratimu, patarimas – tai pamokymas kaip elgtis kitam žmogui vienoje ar kitoje situacijoje. Patarimo pagrindas – paties patarėjo asmeninė patirtis, asmeniniai įsitikinimai ir pažiūros. Frazė „aš tau patariu“ reiškia ne ką kita kaip „aš nurodau kaip tau veikti“.

Kažkur esu perskaičiusi, kad įsakymai – tai, iš esmės, patarimai, kurie duodami nutaisius rimtą veidą ir tariami komanduojančiu tonu. Ir negaliu su tuo nesutikti. Nes mes galime rimtai supykti, jeigu kažkas nepasinaudoja mūsų patarimu.

Nepriimdami patarimo, mes pastoviai rizikuojame įžeisti patarėją, nes iš esmės jis mums davė nurodymą ką daryti, o mes jį ignoravome. Esu tikra, kad daugelis prisimins savo mamas, tėčius, kitus žmones, kurie įsižeisdavo ir pykdavo ant jūsų už tai, kad nepaklausėte jų patarimo. O dar jiems labai sunku susilaikyti nuo piktdžiugiškos frazės: „Aš gi sakiau!!!“, kai jūs kažką padarėte savaip ir nesigavo.

Šios frazės paskirtis yra ta, kad kitą sykį jūs įsiklausytumėte į to žmogaus patarimus ir atitinkamai pasielgtumėte. Kitaip sakant, vykdytumėte jų nurodymus. Atmesdami ar nepaisydami patarimo, jūs atmetate ir nepaisote paties patarėjo. Akivaizdu, kad tai jį įžeis. Juk jam labai svarbu, kad jo patarimais naudotųsi. Toliau papasakosiu kodėl.

Kuo skiriasi patarimas nuo rekomendacijos?

Jeigu patarimas – tai savotiškas nurodymas, kaip turite elgtis, tai rekomendacija – pageidavimas. Ir vieno, ir kito galima nepriimti. Tačiau patarimas skiriasi nuo rekomendacijos tuo, kad jeigu ignoruosi patarimą – gali įžeisti, o jeigu ignoruosi rekomendaciją, tai įsižeidimo tikimybė gerokai mažesnė. Rekomendacija – tai švelnesnė patarimo forma, jeigu galima taip išsireikšti. Ne tokia principinga, ne tokia nepakanti prieštaravimams. Skirtingai nuo patarimo.

Kas dalina patarimus?

Patarimus dalina tasai, kuris tikisi savo pasisekimo kokioje nors srityje patvirtinimo. Tasai, kuris nori pakelti savo autoritetą ir vertę kitų akyse. Tasai, kuris nori būti reikalingas ir svarbus. Ir tasai, kuris netiki sugebėjimais žmogaus, kuriam kažką pataria. Kai mes kažkuo tikime – mes nepatarinėjame, tiesa?

O jeigu pradedame neprašyti patarinėti, vadinasi, abejojame tuo, kad žmogus sugebės savarankiškai surasti teisingą sprendimą. Pavyzdžiui, vaikai. Mes įsitikinę, kad žinome, kas jiems geriau ir kad jie nesugeba priimti teisingų sprendimų. Tik iki konkretaus amžiaus normalūs tėvai nurodinės, ką reikia daryti (patarinės), o paskui leis vaikui pažinti pasaulį savarankiškai ir daryti klaidas.

Kuo daugiau dalini patarimų ir stengies kažką išgelbėti, tuo labiau tau trūksta pripažinimo ir tavo talentų įvertinimo. Tačiau patarimų dalinimu šios problemos išspręsti neįmanoma. Reikia kelti savivertę. Tiesa, šiuo atveju esama išimčių. Parašysiu apie jas pabaigoje, pastabose.

Kodėl patarinėtojui taip svarbu, kad jo patarimais naudotųsi?

Pirmame punkte aš žadėjau papasakoti apie tai. Pasakoju. Kai žmogus duoda patarimus neprašomas – jis dalina pamokymus. Demonstruoja, kad kažką žino ir nori, kad kitas žmogus juo pasinaudotų. Ir kai kitas žmogus veikia, remdamasis tais nurodymais, patarinėtojas jaučia, kad juo pasitikima, jis jaučiasi turintis autoritetą.

Patarinėtojui norisi toliau skaityti visiems pamokslus, kad dar ir dar kartą įsitikintų, koks jis šaunuolis, koks reikalingas ir naudingas žmonėms. Ir jam absoliučiai vienodai rodo, kad tenkindamas savo egoizmą, tampa faktoriumi, kuris trukdo kitiems žmonėms išmokti priimti savus sprendimus ir patiems pasirinkti. Ir jeigu pasinaudojęs kito patarimais žmogus gaus negatyvų rezultatą, tai patarėjas niekada gyvenime nepasakys, kad jo patarimas buvo nieko vertas.

Jis pasakys, kad patarimu neteisingai pasinaudojo, kad kažkuriais momentais juo išvis nesinaudojo, kad naudojosi patarimu netinkamose situacijose ir prigalvos dar krūvą įvairiausių kvailysčių, kad tik nereikėtų pripažinti, jog patarimas nesuveikė. Atpažįstate save, patarėjai?

Pas patarėjus ir taip pernelyg žema savivertė, kad žemintų ją dar labiau, prisipažįstant dėl savo klaidų.

Kam reikalingi patarimai?

Dabar norėčiau pakalbėti apie tuos žmones, apie kuriuos nutylėjau anksčiau. Kurie laksto po visą internetą, dalinasi ten savomis, kartais išties širdį draskančiomis istorijomis ir kaulija iš internautų patarimų.

Patarimai reikalingi tik tiems žmonėms, kurie neįpratę priimti sprendimų savo gyvenime savarankiškai.

Paprašyti patarimo – reiškia išvengti savarankiško sprendimo. Kai mano klientai užduoda konkrečioje situacijoje klausimą, ką jiems daryti, aš neduodu jiems atsakymo. Aš ne patarėja. Aš užduodu jiems kontrklausimą: „O ką tu gali padaryti? Kokie pas tave patį variantai?“ Ir nieko keisto, kad jie patys susiranda sprendimus. Nes jie neturi pasirinkimo. Aš nepalengvinu jiems gyvenimo ir nesuteikiu meškos paslaugos. Mano uždavinys – išugdyti jiems įgūdžius priimti sprendimą ir būti atsakingais už tų sprendimų rezultatus. O prašydamas patarimo iš nekompetetingo žmogaus, prašantysis iš esmės prašo surasti sprendimą už jį.

Patarinėtojai patarinėja, teikia pagalbą. Proto tinginystė pas žmogų toliau progresuoja. Patarėjas iškyla savo paties akyse kaip labai reikalinga persona. Dėl to čia iš karto norisi pažymėti, kad tokie žmonės visada vienas kitą susiras. Kiekvienas šiame tandeme gauna savos naudos.

Baigiant šį punktą, norisi pridurti, kad patarėjai reikalingi tik tiems žmonėms, kurie nenori prisiimti atsakomybės už savo pačių priimtų sprendimų rezultatus, nes tokiu atveju visada lieka galimybė suversti kaltę dėl prasto rezultato kitiems.

Kuo daugiau naudojies svetimais patarimais, tuo labiau atsisakai galvoti nuosava galva ir įgyti nuosavos patirties. Prisimindama save ir savo klientus toje būsenoje, kai prireikia svetimo patarimo, galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad šioje būsenoje atsakomybės, pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo jausmai yra lygūs nuliui. Tie, kurie atpažino čionai save, yra prasmės įvertinti savyje minėtas savybes.

Kas nedalina patarimų?

Žmonės, kurie jau įveikė įsitvirtinimo savo ir kitų žmonių akyse stadiją, susilaiko nuo patarimų dalinimo ir netgi kai kažkas prašo, kad jie ką nors patartų, tai greičiau rekomenduoja, įspėdami, kad šios rekomendacijos pagrįstos jų asmenine patirtimi, kuri gali skirtis nuo patirties žmogaus, kuris prašo patarimo, ir kad tos rekomendacijos nėra absoliuti tiesa.

Kartą pagavau save, kad bandau įteigti savo pažįstamam, kaip jam bus geriau pasielgti jo situacijoje. Mano manymu, jeigu jis padarytų taip, kaip aš patariu, pas jį viskas susitvarkytų. Tačiau jis manęs neklausė ir aš pasidariau atkaklesnė. Man atrodė, kad dar truputėlis, ir jis mane supras. Tačiau jis žvelgė į situaciją visiškai kitu kampu. Mane įsiutino tai, kad jis visiškai į mane neįsiklauso.

Ir čia aš pasakiau sau: „Stop!“ Permąsčiau susiklosčiusią situaciją. Kvaila ir nesupratinga pasirodžiau esanti aš pati, o ne jis, kadangi ilgą laiką nepastebėjau, kad pažįstamas apskritai mąsto visiškai skirtingai negu aš, kitaip mato pasaulį. Paskui atsekiau jausmus, kurie paskatino mane taip elgtis. Tai buvo noras padėti, tačiau pagimdė jį išpuikimas ir tuštybė. Man norėjosi, kad mane gerbtų ir garbintų. Išvada: įsiutau ne dėl to, kad draugas nenorėjo į įsiklausyti į mane ir šitaip padėti pats sau. Įsiutau aš dėl to (dėmesio!), kad jis atsisakė pajusti man savo pranašumą ir tuštybę.

Suprantate? Ir ta pati istorija su kitais žmonėmis, kurie kažką mums patarinėja ar bando mus ištaisyti, perdaryti. Mes tiesiog iki šiol giliau nepasikapstėme ir ne visada tai suprantame. O patarėjai – tuo labiau.

Patarimų nedalina tik tas, kuris neturi išpuikimo ir tuštybės.

Kam patarimai nereikalingi?

Man, ir visiems kitiems, kurie jau suvokia, kokia vertinga savarankiško sprendimų priėmimo patirtis. Nereikalingi patarimai ir tiems, kurių nebaugina atsakomybė už tų sprendimų rezultatą. Tokie žmonės neprašo patarimų iš kitų ir žvelgia į neprašytus patarimus atsargiai bei labai atidžiai. Pavyzdžiui, kai man kažkas pradeda labai aktyviai patarinėti, aš visada galvoju: „Hm… Įdomu, kodėl tas žmogus staiga nusprendė, kad man reikalingi jo patarimai? Gaila, kad iš manęs jis negaus to, dėl ko švaisto tiek daug savo energijos, generuodamas man „teisingesnius“ sprendimus“.

Esu sutikusi daug patarinėtojų, stebiu juos ir toliau, aš ir pati kažkada tokia buvau. Aš žinau motyvus, dėl kurių dedamos visos tos pastangos. Dėl to šios pastangos nesuveiks nei su manimi, nei su kitais, kurie, kaip ir aš, puikiai suvokia patarinėtojų motyvus. Patarimai nereikalingi tiems, kurie patys sugeba sau patarti ir moka mąstyti nuosava galva.

Ir dar šiek tiek pastebėjimų

Patarimas – tai dar ir anti-rūpestis. „Aš patariu daryti tau tai šitaip“ iš tikrųjų reiškia štai ką: „Nesisemk nuosavos patirties iš gyvenimo, neieškok nuosavų geriausių sprendimų, pasinaudok tuo, ką tau siūlau aš“.

Yra žmonių, kuriuos atvirai erzina ir siutina svetimi patarimai. Jie jų neprašo ir nepriima. Jeigu jūs priklausote šiai žmonių kategorijai, yra prasmės užduoti sau klausimą: „Kaip aš žiūriu į save, kai mėginu kažką patarti kitiems ir aiškinu, kaip jiems reikia elgtis?“ Greičiausiai jūs patys nepastebite savyje patarinėtojo ir gelbėtojo, o reakcija į lygiai tokius pačius žmones byloja, kad su savimi reikia padirbėti.

Pasitaiko, kad žmonės tariasi su tavimi ar prašo tavo rekomendacijų sferoje, kurioje tu kompetentingas ir išties turi resursų patarti (stažuotojai, mokiniai, klientai, pasekėjai). Jeigu jaučiatės tvirtai toje sferoje, kurioje prašoma jūsų patarimo, tai visiškai įmanoma pasidalinti savais įgūdžiais. Jeigu jaučiate nepasitikėjimą savo rekomendacijų teisingumu, tai asmeniškai aš susilaikau, kad nepakenkčiau tam, kuris ir taip nežino, ką jam daryti. Mes juk pamename (rimtai?), kad patarimas yra nurodymas, ką reikia daryti.

Tačiau kada kalba eina apie naujų įgūdžių įgijimą, žmogui gali išties prireikti tokio nurodymo, kad jis galėtų tobulėti ir jeigu jis pats to prašo. Pavyzdžiui, tau reikia naudingai investuoti pinigus. Tu nežinai, kaip tai daroma. Dėl to kreipiesi į finansų specialistą ir jis tau pateikia sprendimų variantus. Bet jeigu į tave kreipėsi su tuo pačiu klausimu, ir tu nesi finansų specialistas, tai geriausias tavo patarimas tam žmogui bus: „Susirask finansų specialistą ir tarkis su juo“. Visais kitais atvejais mes tam žmogui tiktai pakenksime.

Kartais žodis „patarimas“ figūruoja bendravime tiesiog kaip žodis, kuris labiausiai atitinka kontekstą. Kitaip sakant, kartais žmogus sako tau: „Aš tau čia paprasčiausiai patariu nueiti į tą koncertą“ ir tu supranti, kad tai neturi nieko bendro su nurodymu, ir kad jeigu koncerto neaplankysi, tai niekas ant taves neužpyks. Kartais žodis „patarimas“ turi būtent palinkėjimo formą. Kadangi žmonėms paprasčiau pasinaudoti būtent šiuo žodžiu, o ne tiksliau apibūdinančiu situaciją.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti