Situacijos padedančios geriau pažinti žmogų

Situacijos, padedančios geriau pažinti žmogų

„Žmogų geriausia pažinti trijose situacijose: kai jis būna vienas, kadangi tuo metu jis nusimeta visas viešai rodomas kaukes; aistros sūkuryje, kadangi tada jis pamiršta visas savo taisykles ir nepažįstamose, naujose situacijoje, kadangi čia jam negali padėti jo įpročiai“ – Frensis Bekonas

Žmogaus gyvenimas – nesibaigiantis kritimas ir kilimas, sėkmė ir nusivylimai, džiaugsmai ir ieškojimas, žinios ir kvailystės. Gyvenimas kiekvienuose namuose tiek įvairus ir unikalus, kad kartais imame drąsiai tvirtinti: „Apie tavo gyvenimą galima knygą parašyti“. Ir taip yra iš tikrųjų. Kiekvienas iš mūsų esame kokiam nors žmogui superžvaigždė. Vienam ar keliems žmonėms galbūt tu esi šviesa, dovanojanti gyvenimo prasmę, veda į priekį ir nurodo tikslą. Galbūt būtent tu esi kažkieno Visata. Nepasiekiama, viliojanti, kartais teikianti skausmą.



Kaip dažnai pastaruoju metu galima išgirsti frazę: „Aš tiek metų jam paaukojau, bet taip ir nepažinau jo tikro“ arba „Mylėjau ją taip stipriai, bet ji mane išdavė“. Ir kyla klausimas, ar galime mes ką nors pažinoti iki galo, juk būna situacijų, kai ir pats pasielgi kaip niekad nepasielgtum normalioje situacijoje. Ir nereikia dėl to kaltinti aplinkybių ar klastingų priešų.

Skausmas – tokia pati permaininga kūno ir širdies būsena, kaip džiaugsmas, pyktis ar pavydas. Prie skausmo galima priprasti tik su viena sąlyga: leidus jam egzistuoti savo gyvenime. Didžiausią skausmą sukelia tie, kuriuos mylime ir kuriais pasitikime. Būtent jų žodžiai gelia skaudžiausiai, poelgiai varo iš proto, o abejingumas verčia nužudyt save morališkai. Savigrauža negali suteikti laimės jokiomis aplinkybėmis, kaltės jausmas sugraužia širdį, o pyktis sunaikina paskutinius tikėjimo ir optimizmo likučius.

Patyrus likimo smūgį, nereikia gyventi prisiminimais apie jį. Geriau skirti savo laiką ir pastangas tam, kad pradėtum viską nuo nulio. Nuo savęs nepasislėpsi, net jeigu tapsi puikiausiu aktoriumi. Tavo mintys – tavo navigatorius, dėl to geriau iškart įvesti teisingas koordinates.

Kartais verta pasižiūrėti į mylimą žmogų tarsi iš šalies, kad suprastum, kad idealių žmonių nebūna, kad esama tik „savų“ ir „mylimų“. Dėl to meskit šalin visas svajones apie idealų pasaulį ir blaiviai pažvelkite į realius faktus.

Žmogų geriausia pažinti:

Vienumoje – kadangi tada jis nusimeta viešumoje demonstruojamas kaukes

Tik likę vieni su savimi galime blaiviai pažvelgti į skausmingus dalykus, nuvyti šalin aplinkinių nuomones ir pasidaryti savas išvadas.

Mūsų protas kalbasi su mumis visiškoje tyloje, pavyzdžiui, prieš miegą tūkstančiai minčių atakuoja sąmonę, šimtai klausimų, tarsi griaustinis, dunda nakties tyloje. Tik tokiais momentais mes galime garsiai pasakyti tai, ko išties norime ar ko reikia, apie ką svajojame, ko siekiame.

Garsiai apie slapčiausius dalykus kalbama tik vienumoje, juk baimė būti išgirstam baisesnė už bet kokius kankinimus. Visos mūsų baimės jau seniai apaugo storu apsauginių, gynybinių emocijų šarvu, melu ir nesibaigiančia saviapgaule.

Tik vienuma ir sąžiningas pokalbis su pačiu savimi padės pažinti save be įprastos rutinos, svetimos įtakos ir nuo vaikystės įsikalto „tai tau ne pagal jėgas“.

Aistros sūkuryje – kai pasimiršta visos savos taisyklės

Gaila, bet mes visi žiaurūs, visi turime savyje pykčio. Barnio metu iš mūsų fontanais liejasi įžeidinėjimai, grasinimai, ir, kad ir kaip atrodytų keista – nuoširdumas. Mes žinome pašnekovo pažeidžiamas vietas ir specialiai stipriau į jas smūgiuojame.

Mes kaip snaiperiai regime taikinį ir nejaučiame jokių ribų. Būtent tokiais momentais apnuoginame širdį ir protą.

Vertėtų baimintis savęs tomis sekundėmis, juk kartais galime įsiskverbti į save taip giliai, kad paskui nebegalėsime atleisti to siaubingo savo paties demaskavimo.

Mes patys renkamės, kaip gyventi, ką kurti, su kuo bendrauti. Mes rašome savo istoriją, remdamiesi savo patirtimi ir savo viltimis, tačiau aistros pliūpsniai atveria anksčiau dar nežinotas gelmes ir jomis ne visada galima didžiuotis.

Naujoje nepažįstamoje situacijoje – kai negali ateiti į pagalbą įprasti įpročiai

Mes priklausome sistemai, esame grafiko vergai ir atsitiktinumų aukos. Kiekviename iš mūsų instaliuota sava susiliejimo su aplinkybėmis sistema.

Žmonės pripranta prie visko, būdami bet kokio amžiaus, bet kuriame kontinente. Kažkas ropščiasi aukštyn, sukandęs dantis, o kažkas plaukia pasroviui, tarsi tai būtų vienintelis būdas išgyventi.

Ir niekam nepapriekaištausi, nieko nepagirsi, juk teisti gali tik patys neturintys jokių nuodėmių, o kiekvienas iš mūsų jų turi pakankamai, didesnių ar mažesnių. Ir tik nauja vieta, naujas kolektyvas ar iškritimas iš komforto zonos parodo tikrąjį mūsų veidą. Visi mes nešiojame kaukes ir automatiškai kaitaliojame jas reikiamais momentais.

Su artimaisiais mes vieni, su draugais – kiti, kolektyve užsidedame kaukę, kurios pavadinimas „Aš geras“. Mums visada norisi būti geresniems, negu esame iš tikrųjų, tačiau jei sąžiningai sau prisipažintume, tai idealo mums vis dar siekti ir siekti.

Ir tame nėra nieko baisaus ar mirtino, juk kiekvienas turime žmogų, kuris myli ir priima visus mūsų „techninius nesklandumus“.

Dėl tokio žmogaus verta gyventi ir kurti.

Nereikia bijoti klaidų, jos egzistuoja tam, kad mes jas darytume. Tik reikia turėti galvoje, kad mylimų žmonių kantrybės limitas irgi turi ribas.

Šaltinis