Šiuolaikinės moters emocinės perkrovos

Šiuolaikinės moters emocinės perkrovos

Būti moterimi šiandien sudėtingiau nei anksčiau. Tai tiesa. Ir esmė ne vien ta, kad dabar turime tokias galimybes, kad net galva svaigsta. Nors ir tai daro mums įtaką. Mes išties galime palengvinti buitį, vaikų priežiūrą, keliones po visą pasaulį. Daug ką galime. Ir šios galimybės sukuria mums naujų sunkumų – pasirinkimo kančias, kankynę, kai stebime kitus ir bandome nuveikti kažką panašaus. Tai perkrauna moterišką psichiką, kuri ir be šito yra nepaprastai jautri.

Panagrinėkime detaliau. Būtent šią dalį – emocinį spaudimą moteriai. Įsivaizduokime gyvenimą prieš šimtą metų. Yra konkreti moteris Marija. Gyvena miestelyje iš šimto namų, beveik visus pažįsta. Iš viso apie Marijos egzistavimą žino 200-300 žmonių (plius-minus). Bendrauja su ja koks šimtas. Ir, atitinkamai, savais ji laiko irgi nuo šimto iki trijų šimtų. Likusieji planetos gyventojai jai nepažįstami, kaip ir ji jiems. Vadinasi, ir jų skausmas jai nežinomas, ir jos psichikos tai nepaliečia.

Šiandien toji Marija, gyvendama dideliame mieste, gali susidurti su šimtais žmonių per dieną. Daugumą iš kurių ji pamatys tik kartą, tačiau jie vienaip ar kitaip padarys įtaką jos gyvenimui. O iš interneto ir televizoriaus Marija sužinos apie viską aplinkui. Ir kur šiuo atveju baigiasi „savi“, už kuriuos jai reikia pergyventi?

Anksčiau su mirtimi ji galėjo susidurti maksimum tris šimtus kartų – jeigu kažkas baisaus atsitiks su visu jos kaimu. O šiandien? Kasdien kažkas atsitinka. Vyksta karai, krinta lėktuvai, žmonės serga, patenka į avarijas. Jeigu Marija gyvena atvira širdimi, tai visi tie žmonės jai kaip savi. Vadinasi – praradimo skausmas. Kiekvieną dieną.

Tik šventi žmonės sugeba gyventi tokio kosminio masto skausme ir neužveria savo širdies, nepraranda jautrumo, nenumiršta kiekvieną dieną kartu su tais, iš tolimiausių planetos kampelių. O paprasta moteris Marija?

Jai darosi nepakeliamai sunku dėl savo emocionalumo, jautrumo, atvirumo. Kitaip sakant nuo savo moteriškos prigimties. Nepakeliamai sunku ir skaudu. Ir dėl to ji greičiausiai užsidarys. Užvers širdį šiam skausmui. Nes nuo informacijos srauto užsidaryti ir pasislėpti negali. Bet jeigu širdis uždaryta, tai uždaryta viskam. Ir meilei, ir energijai, kuri galėtų maitinti Mariją. Dėl to ji neturi jėgų ir noro kažką daryti, jos gyvenimas nykus, kaip nebūtų gaila. Mylėti moteris savo širdyje mėgina, tačiau tai tas pats, kas bučiuoti žmogų, užsimovus ant galvos kibirą. Galima ir skausmo suteikti, ir malonumo jokio.

Tai pirmasis emocinės perkrovos faktorius – kai neįmanoma apsaugoti savo širdies nuo skausmo.

Galima nustoti skaityti ir žiūrėti naujienas, ką aš dažniausiai ir rekomenduoju visoms merginoms. Bet ar daug jų tai gali? Juk artimieji ir toliau žiūri televizorių, pasakoja apie įvykius.

O kitas dalykas – dabar apie Marijos egzistavimą žino daugybė žmonių. Kažkas apsidžiaugs, kažkam ji labai patiks, o kažkas – atvirkščiai. Galvos apie ją blogai, ir neretai apie tai kalbės. Būti gražia savo kaime ne taip sudėtinga – paprastai yra vieningas standartas, visi vienas kitą pažįsta, vienas prie kito pripratę. O čia – atsitiktiniai žmonės – eina pro šalį ir mėto replikas: Stora! Liesa! Negraži! Kvaila! Žvaira!

Žmonės tiesiog negali tylėti, iš jų visa tai veržiasi. Kai kam atsitiktinai, kažkam – tyčia, kad įskaudintų. O ką su visu tuo paskui daryti Marijai? Juk ji moteris, o tai reiškia, kad jautri ir emocinga. Jos prigimtis – priimti ir gauti meilę.

Tai antrasis emocinės perkrovos faktorius – svetimų nuomonių apie pačią moterį triukšmas.

Ji gali liautis būti tokia kaip visi – neplatinti internete savo nuotraukų ir nebendrauti socialiniuose tinkluose. Teoriškai gali. Praktiškai – beveik ne. Reta moteris šiandien gali atsisakyti virtualaus bendravimo, kuris jau tapo įprastas visiems.

Trečiasis faktorius – galimybė stebėti kitų žmonių gyvenimus. Unikali galimybė: stebėti, pajausti įkvėpimą, keistis pačiai. Tačiau galima ir pavydėti, trokšti neįmanomo, lyginti savo artimuosius ir save – ne savo naudai. Juk internete pas visus viskas labai gražu, praktiškai idealus vaizdas be tos daugelio taip neapkenčiamos antros gyvenimo pusės – vidinio dvasinio darbo. Ir be buities.

Sėdi Marija su vaiku motinystės atostogose, vos spėja suktis, ir mato, kaip kažkokia draugė turi du vaikus, bet sugebėjo numesti svorio, po restoranus vaikšto, vyras gėles jai glėbiais tempia. Dar ir dirbti suspėja. Kaip taip galima? Ir Marijai pradeda atrodyti, kad problema ne draugėje (kuri greičiausiai tų savo vaikų praktiškai net nemato, nutrenkusi auklei ar mamai), o joje pačioje. Ir dabar buitiniai rūpesčiai sukelia jai dar ir emocinį diskomfortą. Nes „aš čia galutinai įklimpau, o visi gyvena kaip žmonės“. Manau, ne vienai moteriai, prižiūrinčiai kūdikį, šis jausmas daugiau ar mažiau pažįstamas.

Savo niekingumo, savirealizacijos nebuvimo jausmas dažnai prasideda būtent čia, šiame taške, kai „pas kitus viskas geriau“.

Ir neįmanoma iškart išjungti visų šių kamerų, nukreiptų į svetimus namus. Šiandien tai normalu, visuotinai priimta. Visi vienaip ar kitaip palieka savo namų langus atvertus. Kai namuose tvarka, kai vaikai šypsosi, o vyras ką tik atnešė gėlių.

Svarbu, kad tai tampa dar vienu subtilios moteriškos psichikos perkrovimo faktoriumi. Nuo šito irgi niekur nepasislėpsi. Visa tai verčia mūsų Mariją vis daugiau suktis, skubėti, stengtis daugiau suspėti. Daugiau negu jai gamta skyrė.

Ketvirtasis faktorius – pasirinkimas. Kiek daug visko galima rinktis! Anksčiau viskas buvo paprasta – atėjai į parduotuvę duonos, o ten kepalas baltos ir kepalas juodos. Štai ir visas pasirinkimas. Kartais net baltos nėra ir pasirinkimas dar paprastesnis. O šiandien lentynos lūžta nuo dešimčių duonos rūšių. Stovėk, skaityk etiketes, rinkis. Ir užsikrauk sunkią naštą – „o ką, jei suklysiu pasirinkdama“?

Rinktis tenka kiekvieną dieną. Ką valgyti, ką žiūrėti, ką apsirengti, ką veikti, ko mokytis, su kuo bendrauti, ką pirkti, ką atiduoti… Ir visa atsakomybė už šį pasirinkimą – ant trapių moteriškų pečių. Nes jeigu vyrui jūsų naujas patiekalas nepatiks – kalta tu. Jeigu vaiką atidavei ne į tą mokyklą – kalta tu. Jei nupirkai nesveiką sviestą – irgi atsakinga tu.

Atsisakyti pasirinkimo pasaulyje, kurį sudaro begalė kiekvieną sekundę daromų pasirinkimų, neįmanoma. Galima tik sumažinti tokių situacijų kiekį, perduoti vairą vyrui (vyrams rinktis paprasčiau). Bet ne pas visas yra vyras. Ir ar pasitiki mūsų Marija savo vyru, jeigu jį turi? O ką, jeigu ne tą nupirks, ne ten atostogas suplanuos?

Penktasis faktorius – vaikai. Anksčiau, jos nedideliame miestelyje, vaikų auklėjimu užsiėmė visa didžiulė šeima, kur būdavo bent po kelias suaugusias moteris. Ir buvo ne taip jau sunku. O dabar mama lieka viena su vaiku ir savais pergyvenimais. Mamos ir anytos kartais ne tik nepadeda, bet ir trukdo jai megzti harmoningus santykius su savimi ir savo vaiku.

Nuolatinis nerimas dėl jų ateities. Anksčiau viskas buvo suprantama. Užaugs, pabaigs mokyklą (arba nepabaigs), dirbs laukuose su tėvu, ar kur nors fabrike. Jeigu įgys aukštąjį išsilavinimą, dirbti jį paskirs. Atlyginimas pas visus daugmaž vienodas. Gyvens kaip visi.

Dabar viskas kitaip. Vėlgi pasirinkimas – skiepyti ar ne? Gimdyti namuose ar ligoninėje? Mokyti mokykloje ar namuose? Atiduoti į darželį, ar neatiduoti? Kokie būreliai ir kiek? Kokių kalbų mokyti? Kokia ateitis jo laukia? Ar sugebės prasimaitinti pats? Ar taps pasididžiavimo objektu? Ar patikėti vaiką dar kam nors?

Kadangi šiandien nemažai moterų domisi psichologija, Marija daugiau ar mažiau išmano apie psichologines traumas. Ir iš visų jėgų stengiasi netraumuoti vaikų. O jeigu atsitiktinai traumuoja (kaip jai atrodo), paskui save kaltina ir smerkia. Visą laiką įsitempusi – kad tik nenuskriausčiau, nepakenkčiau, kažko nesugadinčiau. Kilnus tikslas. Tačiau ar įmanoma nė karto nenuskriausti vaiko? Ir ar jam to reikia? O svarbiausia – ar reikalinga jam emociškai išsekusi mama, kuri taip stengiasi tapti idealia ir visą laiką šypsosi?

Dar galima pridurti, kad daug moterų, ir Marija čia ne išimtis, nepasižymi gera sveikata, nesirūpina ja, nemoka nusibrėžti asmeninės erdvės ribų, pasakyti žmonėms „ne“, retokai užsiima savimi ir tais, kuriuos myli. O kai kurios nežino, ką myli ir ko nori. Vaizdelis ne iš gražiųjų.

Šitokiu būdu Marija, kurią gamta sukūrė atlaikyti šimto vienetų emocinę apkrovą per viso gyvenimo laikotarpį, kasdien patiria stresą nuo perkrovos, juk ši kasdieninė apkrova pasiekia šimtus, tūkstančius vienetų. O paskui mes stebimės, kodėl moterys nelaimingos, kodėl suyra šeimos, o vaikai taip ir neranda savęs.

Mažinti stresą ir apkrovas? Ar tai realu? Taip, realu. Tačiau reikalauja daugiau sąmoningumo ir mokėjimo įsiklausyti į save, tausoti save, rūpintis savimi. Nežiūrėti ir neskaityti naujienų. Nebendrauti su tais, kurie tave naikina savo bendravimu. Saugoti savo erdvės ribas, neįsileisti nereikalingų žmonių. Mokytis rūpintis savimi. Labiau pasikliauti vyru. Išmokti įjungti savyje mygtuką „Pauzė“ ir kartais pabūti tyloje. Su pačia savimi. Sulėtinti apsisukimus. Sustoti.

Ir tada širdyje atsiras jėgų, kad liktum atvira šiame sudėtingame pasaulyje. Viską nereikalingą galima atsijoti. Galima atmesti visa tai, kas pernelyg slegia. Išlaisvinant vietą tam, kas džiugina, kas malonu ir reikalinga.

Tausokite save. Ir atminkite, kad nuo jūsų vidinės būsenos priklauso visi tie, kurie greta. Jūsų rūpinimasis savimi – tai ir rūpinimasis artimaisiais. Pats geriausias būdas jais rūpintis.

Šaltinis