Šiuolaikinės „vertybės“

„Mes turime didelius namus, tačiau mažas šeimas, daug patogumų, tačiau mažai laiko. Turime daugiau mokslinių laipsnių, tačiau mažiau prasmės, daugiau žinių, tačiau mažiau išminties. Daugiau ekspertų, tačiau ir daugiau problemų, daugiau vaistų, bet mažiau sveikatos. Mes įveikėme kelią iki Mėnulio ir atgal, tačiau nesugebame pereiti į kitą gatvės pusę, kad pasisveikintume su kaimynu.

Mes sukūrėme kompiuterius, kad sutalpintume visą informaciją, tačiau nebeliko laiko tiesioginiams bendravimui. Mums kiekybė svarbesnė už kokybę. Mūsų laikai – tai greito maisto, bet lėto virškinimo laikai. Mūsuose daug aukštų žmonių, bet dar daugiau menkų ir niekingų charakterių. Daugiau žmonių su didelėmis pajamomis, bet su žemais santykiais. Atėjo laikas, kai tiek daug viso už lango, o kambaryje – tuščia“.

Galbūt šitie kartūs Dalai Lamos žodžiai padės mums geriau pamatyti, kur eiti ir ką keisti? Jeigu šie žodžiai būtų visiems prieinami, jie pagelbėtų pamatyti kiek daug gyvenime nereikalingo blaškymosi ir kiek mažai džiaugsmo bei dėkingumo, ir kaip svarbu susimąstyti, ką darai, ką matai, ką girdi, ką jauti ir keisti požiūrį į save, aplinkinius, į mus supančią gamtą.

Žmogus 90% pastangų eikvoja iliuzijoms. Mes turime įvertinti savo gyvenimą, mūsų vietą šiame pasaulyje ir imtis priemonių, kad viską savyje pakeistume, nes kitaip gamta mums atkeršys. Ji jau dabar demonstruoja mums savo charakterį ir jėgą.

Gamta visada teisi – klaidas daro žmonės.

Mūsų laikų paradoksas yra tai, kad turime plačias magistrales, tačiau siaurus požiūrius, geresnį išsilavinimą, tačiau mažiau proto, geresnes žinias, tačiau prasčiau vertiname situaciją, mūsuose geresnė medicina, tačiau prastesnė sveikata.

Daug geriam, daug rūkom, visiškai neatsakingai švaistome pinigus ir laiką, pernelyg mažai juokiamės. Ilgai žiūrime televizorių, mažai darbuojamės. Padidėjo mūsų pretenzijos, tačiau nuskurdo vertybės. Pernelyg daug kalbame, pernelyg retai mylime ir pernelyg dažnai nekenčiame.

Žinome, kaip reikia išgyventi, bet nežinome, kaip reikia gyventi. Dedame metus po metų į savo gyvenimo taupyklę, tačiau nepridedame gyvenimo į tuos metus. Valome užterštą orą, bet teršiame sielą. Pajungėme sau atomą, bet ne savo prietarus. Tai greito maisto, bet prasto virškinimo laikai.

Didelių žmonių ir smulkių sieliūkščių, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikai. Laikai, kai didėja šeimos pajamos ir gausėja skyrybų, kai daug gražių namų ir sugriautų namų židinių, tai vienkartinių sauskelnių ir vienkartinės moralės, santykių vienai nakčiai, antsvorio, tablečių laikai. Tabletės mums suteikia viską – sujaudina, nuramina ir užmuša.

Ką gi daryti, kad visa tai pakeistume, kad susigrąžintume tas vertybes, kurias praradome? Toliau taip gyventi ir laukti, kol kas nors įsikiš ir viską pakeis, ar patiems liautis būti inertiškais, liautis tyliai laukti savo žūties.

Gal jau laikas pažvelgti į savo vidų, savo širdį ir išsiaiškinti pagaliau, ko atėjome į šį pasaulį, juk buvo kažkokia priežastis, juk kiekvienas mūsų atėjo atlikti savo misijos. Kaip mes atsiskaitysime ten, iš kur atėjome – už viską, ką čia pridarėme?

Šaltinis