Šiuolaikinės „vertybės“

„Mes turime didelius namus, tačiau mažas šeimas, daug patogumų, tačiau mažai laiko. Turime daugiau mokslinių laipsnių, tačiau mažiau prasmės, daugiau žinių, tačiau mažiau išminties. Daugiau ekspertų, tačiau ir daugiau problemų, daugiau vaistų, bet mažiau sveikatos. Mes įveikėme kelią iki Mėnulio ir atgal, tačiau susiduriame su begale problemų pereiti į kitą gatvės pusę, kad pasisveikintume su kaimynu. Mes sukūrėme kompiuterius, kad sutalpintume visą informaciją, tačiau nebeliko laiko tiesioginiams bendravimui. Mums kiekybė svarbesnė už kokybę. Mūsų laikai – tai greito maisto, bet lėto virškinimo laikai. Pas mus daug aukštų žmonių, bet daugiau menkų ir smulkių charakterių. Daugiau žmonių su didelėmis pajamomis, bet su žemais santykiais. Atėjo laikas, kai tiek daug viso už lango, o kambaryje – tuščia“.

Galbūt šitie kartūs Dalai Lamos žodžiai padės mums geriau pamatyti, kur eiti ie ką keisti? Jeigu šie žodžiai būtų visiems prieinami, tai jie pagelbėtų mums pamatyti kiek daug gyvenime nereikalingo blaškymosi ir kiek mažai džiaugsmo bei dėkingumo, kaip mums reikia susimąstyti apie tai, ką darai, ką matai, ką girdi, ką jauti ir keisti savo požiūrį į save, į aplinkinius, į mus supančią gamtą.

Žmogus 90% pastangų eikvoja iliuzijoms. Mes turime įvertinti savo gyvenimą, mūsų vietą šiame pasaulyje ir imtis priemonių, kad viską savyje pakeistume, nes kitaip gamta mums atkeršys. Ji jau demonstruoja mums savo charakterį ir savo jėgą.

Gamta visada teisi – klaidas daro žmonės.

Mūsų laikų paradoksas yra tai, kad turime plačias magistrales, tačiau siaurus požiūrius, geresnį išsilavinimą, tačiau mažiau proto, geresnes žinias, tačiau prasčiau vertiname situaciją, pas mus geresnė medicina, tačiau prastesnė sveikata.

Daug geriam, daug rūkom, švaistom ir pinigus ir laiką visiškai neatsakingai, pernelyg mažai juokiamės. Ilgai žiūrime televizorių, mažai darbuojamės. Padidėjo mūsų pretenzijos, tačiau nuskurdo vertybės. Pernelyg daug kalbame, pernelyg retai mylime ir pernelyg dažnai nekenčiame. Žinome, kaip reikia išgyventi, bet nežinome, kaip reikia gyventi. Dedame metus po metų į savo gyvenimo taupyklę, tačiau nepridedame gyvenimo į tuos metus. Valome užterštą orą, bet teršiame sielą. Pajungėme sau atomą, bet ne savo prietarus. Tai greito maisto, bet prasto virškinimo laikai. Didelių žmonių ir smulkių sieliūkščių, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikai. Laikai, kai didėja šeimos pajamos ir gausėja skyrybų, kai daug gražių namų ir sugriautų namų židinių, tai vienkartinių sauskelnių ir vienkartinės moralės, santykių vienai nakčiai, antsvorio, tablečių laikai. Tabletės mums suteikia viską – sujaudina, nuramina ir užmuša.

Ką gi daryti, kad visa tai pakeistume, kad susigrąžintume tas vertybes, kurias praradome? Toliau taip gyventi ir laukti, kol kas nors įsikiš ir viską pakeis, ar patiems liautis būti inertiškais, liautis tyliai laukti savo žūties. Gal jau laikas pažvelgti į savo vidų, savo širdį ir pamatyti pagaliau, ko mes atėjome į šį pasaulį, juk buvo kažkokia šio atėjimo priežastis, juk kiekvienas mūsų atėjo čia, kad atliktų savo misiją. Kaip mes atsiskaitysime ten, iš kur atėjome – už viską, ką čia nuveikėme?

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI