Šiuolaikinio jaunimo infantilumas

Jeigu palyginsime dabartinį jaunimą su seneliais, pamatysime didžiulį skirtumą. Pavyzdžiui, mano senelis jau turėdamas 12 metų dirbo, o jo keturiolikmetis brolis jau vairavo traktorių laukuose. Jie buvo laikomi jau suaugusiais. O paimkime dabartinį 12-14 metų paauglį. Vargu ar jį galima laikyti suaugusiu.

Tam yra daug priežasčių. Tada, pavyzdžiui, buvo visiškai kitokie laikai. Vaikai buvo tiesiog priversti anksti tapti suaugusiais ir dar daugiau – jie to patys troško. Tarybiniais laikais buvo kultivuojamas taip vadinamas „suaugusio žmogaus idealas“, t.y. suaugimas, senatvė buvo laikomi žmogaus, kaip asmenybės, tikslu.

PIRMA PRIEŽASTIS

Žmogus ruošdavosi senatvei ir pasitikdavo ją kaip neišvengiamybę. Senatvė buvo laikoma visiškai normaliu reiškiniu, skirtingai nei mūsų laikais. Šiandien senatvė – pačiu geriausiu atveju yra nemadinga. Mažai kas iš šiuolaikinių jaunų žmonių susimąsto apie senatvę – gyvena šia diena, o senatvę laiko blogiu. Tačiau visais laikais, visose tautose į senatvę buvo kitoks požiūris. Visose visuomenėse, kur buvo gerbiamos tautos ir protėvių tradicijos, senolis buvo laikomas sektinu pavyzdžiu, autoritetu. Vadovauti genčiai ir visuomenei galėjo tik pagyvenęs žmogus.

Jauni žmonės sekė jo pavyzdžiu, mokėsi iš jo, įsiklausydavo, siekė įgyti tiek pati žinių ir įgūdžių. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje, veikiant vakarietiškam liberalizmui, senatvės kultas pasitraukė į antrą planą. Žmonės neturi noro įgyti išminties ir žinių. Tam reikalingas laikas, o žmones domina kiti dalykai. Jie nenori suaugti, nori kiek galima ilgiau likti vaikais ir gyventi savo infantilioje būsenoje. Kūnas, žinoma, sensta ir įgauna natūralius senatvės požymius, tačiau protas neprogresuoja, trypčioja vienoje vietoje. Jeigu anksčiau pavyzdžiu buvo laikomas pagyvenęs žmogus, tai dabar – jaunuolis.

Nesibaigianti jaunystė tapo visuomenės norma. Pasikeitė žmonių tikslas: svarbiausia šiandien ne kaip galima greičiau suaugti, o priešingai – kiek galima ilgiau nesuaugti. Jaunystė tapo madinga, o senatvė vejama šalin. Žmonės bijo tapti suaugusiais, bijo senatvės, nes visuomenė jos nepriima, visuomenėje seniems žmonėms jau nebėra vietos. Kai tik žmogus paseno, jis tampa nereikalingu visuomenei, jo darbai, sukaupta patirtis niekam darosi nereikalinga.

ANTRA PRIEŽASTIS

Jaunimas – tai verslo projektas. Dabar, kad neatrodytum balta varna, atskalūnu, turi laikytis tam tikrų normų. Klausytis tam tikros muzikos, rengtis tam tikrais drabužiais, kalbėti tam tikra kalba, vartoti tam tikras medžiagas, kitaip neturėsi draugų ir visuomenė tavęs paprasčiausiai nepriims. Įvairios subkultūros, kurios atėjo pas mus iš Vakarų, atsirado, be abejo, ne tuščioje vietoje. Kai vaikas pasineria į kokią nors subkultūrą, jis labiau pasiduoda manipuliacijoms, tampa labiau kontroliuojamas, kadangi daro viską, ką jam liepia įvairiausios reklaminės akcijos, jaunimo TV kanalai, filmai ir panašiai. Į visa tai investuoti kolosalūs pinigai. Ie nesvarbu, kas esi, gotas ar reperis – tu vis tiek esi šio mechanizmo dalis.

Subkultūros – tai iš esmės sektos ir jų guru propaguoja pasekėjams konkrečias vertybes ir požiūrius į gyvenimą. Jaunas ar jau nelabai jaunas žmogus, patekęs į tokią sektą, paprasčiausiai nebeturi savo nuomonės, nemėgsta tikrinti informacijos, kuri jam pateikiama, o sugeria viską, ką jam pakiš gerbtini tų sektų nariai (kaip taisyklė – vyresnio amžiaus žmonės, muzikantai, TV laidų vedėjai, žurnalų redaktoriai). Viską, ką rodo ir rašo atitinkami leidiniai, labai godžiai sugeria jaunos smegenys.

Naujieji Gebelsas labai puikiai padirbėjo šia linkme.tokios propagandos pradžia tikriausiai reikėtų laikyti pokario metus. Atsirado bitnikai, paskui – hipiai, įvairios New Age tėkmės ir t.t. Visas šias tėkmes lydėjo konkretūs muzikos, aprangos stiliai, tačiau iš esmės visus tuos judėjimus vienijo jaunimo suvarymas į bandas, minias, mases.

Žmogui pasiūloma laisvė, iškraipant šio žodžio prasmę. Laisvė – tai kai gali daryti, ką nori – faktiškai taip diktuoja vakarietiška liberali koncepcija. Ir jeigu gali daryti, ką nori, tai mes pasiūlysim tau, kuo užsiimti. Ir toliau vyksta toks dalykas: „Mama, aš noriu tokių pačių kelnių kaip pas tą gitaristą!“ arba „Pažiūrėk į jį – jis girtuokliauja, vartoja narkotikus!“ Atskirą „Ačiū“ derėtų tarti Ijenui Djuri už frazę „Seksas, narkotikai ir rokenrolas“.

TREČIA PRIEŽASTIS

Šiuolaikinis jaunimas labai infantilus, vaikai iulgą laiką pasilieka vaikais ir vėlai suauga. Taip yra dėl įvairių pramogų pertekliaus, dėl didelio žmonių atsipalaidavimo, dėl vartotojiško požiūrio į viską aplinkui. Žmogus džiugiai užkimba už visų tų iliuzinių kabliukų, džiaugiasi malonumais, kuriuos bruka pardavėjai ir reklameriai. Žmogus laimingas, maudydamasis tame prekių ir paslaugų okeane, tarpo visų tų spalvingų etikečių ir išreklamuotų prekių ženklų ir pasirengęs dirbti ištisomis paromis, kad turėtų galimybę vėl nerti stačia galva į vartojimo bedugnę.

Jaunimui paprasčiausiai neleidžia išreikšti save per kažkokius gyvenimiškus, buitinius veiksmus – viską už juos daro suaugusieji, ar tai būtų tėvai, ar mokytojai. Jeigu anksčiau keturiolikmetis berniukas jau buvo įvaldęs pagrindinius buities įgūdžius, tai dabartinis jo bendraamžis dar nieko nemoka. Gyvenimo sąlygos vertė juos įgyti tuos įgūdžius, kaip kad dabar tos pačios sąlygos neleidžia to padaryti. Gaunasi taip, kad kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo infantilesni darosi gyventojai. Žmonija statė statė, vis kūrė ir kūrė tam, kad sukurtų kiek galima geresnes gyvenimo sąlygas, o žmonės dėl to nustojo bręsti ir naudodamiesi įvairiausiomis gėrybėmis bei pagalba – netampa savarankiški.

Žmones brandina sunkumai. Būtent sunkumai grūdina jo asmenybę, berniuką paverčia vyru, o mergaitę – moterimi. Šiuolaikiniame komfortiškame pasaulyje žmogui visai netgi nebūtina suaugti, kadangi sunkumų jam neiškyla. Žmogus išlieka infantilus ir sulaukęs solidaus amžiaus, jo kūnas sensta, o protas išlieka jaunas. Jis toliau žaidžia žaidimus, gyvena iliuziniame pasaulyje – beribio komforto ir šiltnamio sąlygų pasaulyje. Jis negali būti savarankiškas dėl to, kad jį supanti aplinka neleidžia jam tokiu tapti. Žmogus stengiasi išvengti sunkumų, bėga nuo jų šalin, pasirenka lengviausius kelius. Bet būtent sunkumai padaro žmogų žmogumi.

Priiminėkime savarankiškus sprendimus, nebijodami suklysti ir atsitraukti. Mokykimės iš savo klaidų, nebijodami priimti drąsių sprendimų. Tapkime suaugusiais, kad jiems būtų sudėtingiau mumis manipuliuoti.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Parašykite komentarą