Skausmą reikia pergyventi

Sparčiai lekia laikas. Sparčiai kaitaliojasi jausmai. Nebėra laiko pergyventi skausmo.

Žmonės lanko psichologus, turėdami vieną tikslą – kad tučtuojau nuslopintų skausmą. Kad kuo greičiau nustotų jausti. Ir vėl – bėgte, paknopstomis į gyvenimą, darbą, šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesirūpintų. Kad gyventi netrukdytų įkyrios mintys. Kad gyventum ir nieko nejaustum.

Nes skausmas – tai rodiklis. Kur pažeistas žmogaus vientisumas, ten ir skauda. Kur žaizda, ten ir skausmas. Kur sužeista – ten negali neskaudėti. Jeigu organizmas gyvas, jis reaguoja skausmu į traumą, ligą, darbo sutrikimą.

Yra išeitis – tapti robotu, tada neskaudės. Niekada. Tačiau tada ir saulėtekis nedžiugins, ir vynas bus be skonio.

Žaizdos staigiai neužgyja. Patepkime nuskausminančiu tepalu. Sutvarstykime. Tačiau žaizda vis tiek neužgis anksčiau nei suveiks apsauginiai ir atsistatymo mechanizmai. Kraujo neįmanoma priversti krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savu greičiu ir savo laiku.

Tas pats su psichika. Jai reikia leisti pereiti visus etapus. Nestabdyti ir nekonservuoti, nekrapštyti žaizdos, nespartinti. Reikia tiesiog „persirgti“.

Praradimai teikia skausmą. Išsiskyrimai teikia skausmą. Prastos žinios teikia skausmą. Grubūs žodžiai, nemeilė, ignoravimas, pavydas – visa tai kelia skausmą.

Bet reikia ne bėgti, ne gelbėtis, o pergyventi, persirgti. Kaip susirgus gripu reikia išsigulėti lovoje, siurbčiojant arbatą su citrina. Reikia susitaikyti su šiuo skausmu ir šia būsena. Pripažinti tai, ką jauti. Taip, aš pavydžiu. Taip, aš bijau ją prarasti, mirtinai bijau. Ir jausti. Verkti. Pykti. Išlieti pyktį. Kentėti, žiūrinėjant senas nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Siųsti nebūtina, tačiau rašyti reikia. Skirti laiko, kad persirgtum skausmą. Pabūti su skausmu. Netepliojant žaizdos įvairiais vaistais. Nepersijungiant į kitas temas. Specialiai skirti laiko sąmoningam skausmo persirgimui ir pergyvenimui.

Psichika pati įjungs gynybinius mechanizmus. Jeigu jai netrukdysite – įjungs. Persirgsite ir ateis apatija, abejingumas. Paskui pradėsite ramiai suvokti, kas atsitiko. Paskui – priimsite situaciją tokią, kokia ji yra ir atsiras noras žengti toliau. Čia kaip tik tai, ką norėjote gauti iš karto, tuojau pat, pačioje pradžioje.

Suprantu, tai keistokas receptas. Tačiau jūs patys žinote – bet kokio nuskausminančio vaisto veikimas baigiasi, tačiau žaizda skaudėti nustoja tik tada, kai galutinai užgyja.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti