Skausmą reikia pergyventi

Sparčiai lekia laikas. Sparčiai kaitaliojasi jausmai. Nebėra laiko pergyventi skausmo.

Žmonės lanko psichologus, turėdami vieną tikslą – kad tučtuojau nuslopintų skausmą. Kad kuo greičiau nustotų jausti. Ir vėl – bėgte, paknopstomis į gyvenimą, darbą, šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesirūpintų. Kad gyventi netrukdytų įkyrios mintys. Kad gyventum ir nieko nejaustum.

Nes skausmas – tai rodiklis. Kur pažeistas žmogaus vientisumas, ten ir skauda. Kur žaizda, ten ir skausmas. Kur sužeista – ten negali neskaudėti. Jeigu organizmas gyvas, jis reaguoja skausmu į traumą, ligą, darbo sutrikimą.

Yra išeitis – tapti robotu, tada neskaudės. Niekada. Tačiau tada ir saulėtekis nedžiugins, ir vynas bus be skonio.

Žaizdos staigiai neužgyja. Patepkime nuskausminančiu tepalu. Sutvarstykime. Tačiau žaizda vis tiek neužgis anksčiau nei suveiks apsauginiai ir atsistatymo mechanizmai. Kraujo neįmanoma priversti krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savu greičiu ir savo laiku.

Tas pats su psichika. Jai reikia leisti pereiti visus etapus. Nestabdyti ir nekonservuoti, nekrapštyti žaizdos, nespartinti. Reikia tiesiog „persirgti“.

Praradimai teikia skausmą. Išsiskyrimai teikia skausmą. Prastos žinios teikia skausmą. Grubūs žodžiai, nemeilė, ignoravimas, pavydas – visa tai kelia skausmą.

Bet reikia ne bėgti, ne gelbėtis, o pergyventi, persirgti. Kaip susirgus gripu reikia išsigulėti lovoje, siurbčiojant arbatą su citrina. Reikia susitaikyti su šiuo skausmu ir šia būsena. Pripažinti tai, ką jauti. Taip, aš pavydžiu. Taip, aš bijau ją prarasti, mirtinai bijau. Ir jausti. Verkti. Pykti. Išlieti pyktį. Kentėti, žiūrinėjant senas nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Siųsti nebūtina, tačiau rašyti reikia. Skirti laiko, kad persirgtum skausmą. Pabūti su skausmu. Netepliojant žaizdos įvairiais vaistais. Nepersijungiant į kitas temas. Specialiai skirti laiko sąmoningam skausmo persirgimui ir pergyvenimui.

Psichika pati įjungs gynybinius mechanizmus. Jeigu jai netrukdysite – įjungs. Persirgsite ir ateis apatija, abejingumas. Paskui pradėsite ramiai suvokti, kas atsitiko. Paskui – priimsite situaciją tokią, kokia ji yra ir atsiras noras žengti toliau. Čia kaip tik tai, ką norėjote gauti iš karto, tuojau pat, pačioje pradžioje.

Suprantu, tai keistokas receptas. Tačiau jūs patys žinote – bet kokio nuskausminančio vaisto veikimas baigiasi, tačiau žaizda skaudėti nustoja tik tada, kai galutinai užgyja.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI