Skirtingos vertybės bei gyvenimo tikslai kaip kliūtys santuokai

Skirtingos vertybės bei gyvenimo tikslai kaip kliūtys santuokai

Pažįstu vieną šeimą. Iš pažiūros labai puikią, dvidešimt metų gyvena kartu. Vaikai jau užaugo. Viskas atrodo labai maloniai. Nemažai kas į ją lygiuojasi. Ir kol artimiau nepabendravau su moterimi, buvau tikra, kad šeima ideali.

Papasakosiu šią istoriją nuo pat pradžių. Moteris – iš inteligentų šeimos. Mama gydytoja, tėvas – mokslininkas. Šeima daugiavaikė, miestietiška, pasiturinti. Visi keturi vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą. Dukra kraustosi iš proto dėl meno – teatrai, muziejai, baletas, opera. Galima būtų kažkuria prasme pavadinti netgi aristokrate.

O jis – paprastas vyrukas. Iš kaimo, kur buvo kokių 10 namų. Iš didžiulės šeimos, kur tėvams paprasčiausiai laiko neliko lavinimuisi. Baigė pagrindinę mokyklą šiaip ne taip. O toliau teko užsiimti ūkiu. Rankas jis turi, negeria, labai paprastas vyriškis, artimas žemei. Dailininkus painioja su kompozitoriais, daugumos jų išvis nežino. O kam?

Taip atsitiko, kad jos pirmoji meilė iš tokios pačios inteligentiškos šeimos metė ją prieš pat vestuves. Kai jau viskas buvo sutarta ir net restoranas užsakytas. Ji pati nesuprato, kaip tai nutiko. Vos iš universiteto neišlėkė dėl tokių pergyvenimų. Tačiau ištvėrė. Ir sutiko jį.

Ji pasakoja, kad jis iškart pasirodė patikimas. O jam, savaime aišku, ji išvis atrodė kažkokia nereali grožio karalienė, būtybė iš kito pasaulio. Pasitempusi, elegantiška, protinga, išsilavinusi. Jis buvo sužavėtas, „mergino“ kaip mokėjo. Dėl to ji ir ištekėjo. Kai kam pasirodė, kad pernelyg greitai. Kai kam – kad šitaip ji savo buvusiam atkeršijo. Tačiau tai nėra taip svarbu. Ištekėjo.

Vyras išsivežė ją į kaimą. Šiek tiek didesnį už tą, kuriame buvo gimęs. Ir pažadėjo, kad kada nors persikels į miestą. Susitaupys, butą nusipirks. Gimė sūnus. Paskui dukra. Paskui dar vienas sūnus. Praėjo 20 metų, o jie vis dar ten pat ir vis dar taip pat.

Ir lyg ir gerai gyvena – ji dirba mokykloje, nors galėtų sėdėti namie. Jis viskuo aprūpina šeimą, bet ji tūnoti užsidariusi negali. Be viso kito, ji užsiima vaikais, ūkiu. Tačiau yra vienas didelis bet. Ji nelaiminga. Taip iki galo ir nesusitaikė su persikėlimu ir vyro gyvenimo būdu, su faktu, kad nebėra viso to, kas jai patiko anksčiau. Netgi su tuo, kad jis neturi aukštojo. Jis patikimas, labai ją myli, tačiau ji neturi su juo apie ką pasikalbėti. Ją gerai išauklėjo, visą nepasitenkinimą ji laiko savyje, ir verkia tik naktimis, kai niekas nemato ir negirdi.

Visą gyvenimą ji pragyveno su geru žmogumi, kuris visai kitaip jaučia laimę. Kartą jis nuėjo su ja į baletą – dar tada, kai jie draugavo – ir užmigo. Jis neperskaitė nė vienos knygos iš tų, kurias ji atsivežė. Jam neįdomi ligų metafizika. Gyvenime jis tiki tik tuo, ką gali pačiupinėti rankomis. Ji vyrą gerbia, vertina ir netgi tikriausiai jau myli kaip artimą šitiek metų žmogų. O štai laimės jos gyvenime nėra. Ir ne dėl to, kad kentėtų dėl savo pirmosios meilės. Šita tema jau pergyventa ir užbaigta. O dėl to, kad šioje konkrečioje šeimoje taip ir nesusigiminiavo dvi sielos, dvi širdys.

Ir vyrui sunku. Kai matai užgesusias mylimos moters akis ir negali nieko pakeisti. Kai matai jos liūdesį, bet taip ir nesiryžti išvažiuoti į miestą. Jis juk ten paprasčiausiai neturės ką daryti. Kai negali suprasti jos interesų. Kai nesusilauki paramos ten, kur tau pačiam svarbu – dar vienas traktorius ūkiui, dar keli hektarai, dar viena karvė.

Sunku ir vaikams. Neatsitiktinai anksčiau žmonės tuokdavosi su sau lygiais. Aristokratai su aristokratais, mokslininkai – su mokslininkų dukromis, pirkliai – su pirklaitėmis, darbininkai su darbininkėmis. Visuomenė suprato, kaip svarbu vienodai jausti laimę, kokie svarbūs bendri gyvenimo tikslai – tiek tėvams, tiek vaikams.

Jie turi tris vaikus, ir visi jie negali savęs surasti. Jie derina savyje nesuderinamą – abu tėvų skonius, pačiomis keisčiausiomis proporcijomis. Jie negali visiškai nedaryti to, ką daro tėvas, bet negali ir daryti vien tik tai. Tenka užsiimti iš eilės tai vienu, tai kitu. Ir jaustis keistais, nepilnaverčiais. Iš pradžių rašai programą kompiuteriui, paskui skaldai malkas, paskui skaitai knygą, melži karvę, skaičiuoji integralus. Vaikų viduje smilksta nesiliaujantis konfliktas – ar reikalingas aukštasis išsilavinimas? Ir norisi, ir baisu. Ar reikia dirbti tik juodus darbus? Gal geriau siekti darbo ofise? Vaikams beprotiškai sunku surasti patiems save. Vienam jau 25, o jis vis dar blaškosi, ir universiteto baigti negali, ir savo vietos gyvenime surasti.

Šeima – tai ne vien bendra virtuvė ir lova. Tai kur kas daugiau. Tai vieta, kurioje galime būti savimi, būti laisvesni, sąžiningesni, labiau atsipalaidavę ir nuoširdūs. O jeigu namuose tavęs nesupranta? O jeigu jūs visiškai kitaip įsivaizduojate laimę? Kuo tuomet taps jums jūsų namai? Kalėjimu? Našta? Pragaru?

Mūsų istorijos herojė apsimetinėja jau ne vienerius metus. Ji neturi su kuo apie tai pasikalbėti. Kartais kalbasi su dukra, tačiau bijo ją sužeisti, dėl to netgi nuo jos turi paslapčių. Atsišaudo abstrakčiais „mums su tėčiu gera“. O viduje – tuštuma. Ją pačią bauginanti tuštuma. Dėl to ji net į savo vidų bijo pažvelgti.

Kiekvienas jų atskirai galėjo būti kur kas laimingesnis. Ji galėjo ištekėti už išsilavinusio miestiečio, lankytų teatrus kartą per mėnesį, nešiotų savo mėgstamas skrybėlaites, atiduotų vaikus į muzikos mokyklą. Gamintų sudėtingus prancūziškus patiekalus vietoje paprastų bulvių su mėsa. Kabintų kambariuose prašmatnias užuolaidas. Dirbtų kokioje nors meno įstaigoje, namuose kabotų mėgstamų dailininkų paveikslai. Nešiotų madingas suknias, o ne chalatus.

O jis galėtų susirasti paprastą kaimo merginą. Kuri pagimdytų jam ne tris vaikus, bijodama susigadinti figūrą, o penkis-šešis-aštuonis. Kuo daugiau vaikų, tuo lengviau gyventi kaime. Ji su malonumu virtų jo mėgstamus barščius, keptų duoną, adytų kojines, melžtų karves. Ne šiaip viską darytų, o su džiaugsmu. Ji neįkalbinėtų jo baigti neakivaizdiniu būdu mokyklos, neitų darbintis. Ir nežiūrėtų į jį tokiomis tuščiomis akimis.

Tačiau jie gyvena kartu. Ir apsimeta, kad tai normalu. Bijodami įsivaizduoti, kad gali būti ir kitaip. O kokį šeimos santykių modelį jie transliuoja savo vaikams?

Kai jūs dar neištekėjusi, atkreipkite į šį dalyką dėmesį. Tai labai svarbu. Jūsų laimės skonis ir jūsų partnerio laimės skonis. Jeigu tarp jūsų – skirtumų bedugnė, tai gal neverta sieti likimų? Jeigu jūs diametraliai priešingai įsivaizduojate, kaip reikia gyventi, kaip auklėti vaikus, kiek vaikų gimdyti ir apskritai ar gimdyti, vardan ko gyventi, kuo užsiimti – visa tai proga labai rimtai pasverti savo sprendimą.

Paprasčiausia „išgelbėti“ tokią santuoką – visai nesituokti. Žinoma, kai esame įsimylėję, visa tai mums atrodo smulkmenos. Arba jei ne įsimylėję, o tiesiog tikimės patikimos, užtikrintos ateities, kaip mūsų istorijos herojė. Tačiau tai – ne smulkmenos. Tai – pamatai. Tai atmosfera, kurioje mes auginsime vaikus. Tai erdvė, kurioje jūs turėsite gyventi. Visą gyvenimą.

Galima visa tai palyginti su maistu. Įsivaizduokite, kad turite alergiją žuviai ir jos kvapui, o vyras valgo vien žuvį. Ir jums teks visą gyvenimą tą žuvį gaminti, vaikščioti visai išbertai ir kosėti. O dar greičiausiai tą žuvį teks ir valgyti. O tuo pat metu jūsų mėgstami obuoliai neauga jūsų kieme, jūs jų niekada nepamatysite.

Dėl daug ko, aišku, galima susitarti. Nuvažiuoti kartą į mėnesį į baletą. Netgi kaime nešioti gražias suknias. Pirkti knygas. Tačiau kiek pastangų tam prireiks! Jeigu jūs jau sudarėte tokią sąjungą, teks dėti visas pastangas, ieškoti išeities. Kad ir savęs neprarastume, ir partnerio. Surasti galimybę abiem tapti laimingais, neatsisakant savo prigimties. O tai oho koks uždavinukas.

Dėl to ir sakau – paprasčiausiai nekurti tokios šeimos, kai esate absoliučiai skirtingi esminiuose dalykuose – vertybėse, gyvenimo tiksluose, laimės skoniuose.

Juk ne šiaip sau anksčiau žmoną ar vyrą parinkdavo tėvai – jie galėjo įžvelgti tokius dalykus, žiūrėdami iš šalies. Žvelgė į būsimo žento šeimą, į jo tėvus, į jį patį. Neįsimylėjusiu žvilgsniu, be jokių nuolaidų. Žvelgė į esmę. Ir matė tai, ką sudėtinga pamatyti jaunai nepatyrusiai mergaitei su idealaus pasaulio vaizdais galvoje.

Žmonės nesikeičia. Tiksliau, keičiasi jų įpročiai, charakteriai, tačiau gyvenimo skonio pakeisti praktiškai neįmanoma. Jūs pati to padaryti tikrai nepajėgsite. Misija neįmanoma. Nors jeigu mėgstate būtent sudėtingus uždavinius, kurie neturi sprendimų, tai kodėl ne? O štai jeigu trokštate laimingo šeimyninio gyvenimo – gerai pagalvokite.

Simpatija, žinoma, reikalinga ir svarbi. Simpatija padės žmogų pamilti, panorėti būti su juo, gimdyti jam vaikus. Simpatija, o ne paklaikęs įsimylėjimas iki akių aptemimo. Pernelyg stiprus jausmas taip apkvaitina smegenis, kad pražiopsome svarbiausia – mūsų skirtumus.

Rimtai pasikalbėkite su išrinktuoju. Apie gyvenimo prasmę, apie tai, kaip jis įsivaizduoja jūsų gyvenimą po 20 metų, apie jūsų galimų vaikų ateitį. Pasikalbėkite su savo tėvais, pasižiūrėkite į jo tėvus. Pabendraukite. Ar sugebėsite išlikti savimi šiuose santykiuose, ar sugebėsite paaukoti kažką labai svarbaus sau, ar sugebėsite ir jo nenuskriausti tame, kas jam labai svarbu? Neskubėkite priimti sprendimo, nuo kurio priklauso visa jūsų ateitis. Protingai pasirinktas vyras – pusė sėkmės tokiame svarbiame dalyke, kaip šeimos kūrimas.

Mūsų istorijos herojė viską apskaičiavo, jeigu pamenate. Apskaičiavimai kažkur pasitvirtino, kažkur – ne. Ji gavo savo trokštamą patikimumą ir stabilumą, jis jos nemetė ir nemes. Bet ar ne per didelė kaina už tai sumokėta?

Pirmiausiai – nuosava sveikata. Sulaukusi šiek tiek daugiau nei 40-ies, ji jau nebeturi sveikų organų kūne. Nuo savo tikrosios prigimties nepaisymo kenčia jos kūnas.

Antra – ji negali gerbti savo vyro. Fiziškai negali. Žvelgia į jį atsainiai, iš aukšto. Nes tarp jų pernelyg gili praraja – ne jo naudai. Jeigu jis būtų mokslininkų sūnus, o ji – mergaitė iš kaimo, būtų paprasčiau. Su pagarba nekiltų jokių problemų.

Trečia – ji tapo grubesnė. Pati ėmė mažiau skaityti. Ir dabar, kai vaikai jau užaugo, į baletą nebevažiuoja. Nes neturi ko apsirengti. Nes papilnėjo, kaip ir jos vyras. Jai nebuvo reikalo būti gražiai kaime. Ji nustojo patikti pati sau. Pati savimi rūpintis jau nebenori.

Ketvirta – visos jos jaunystės svajonės liko nerealizuotos. Ji taip ir nepamatė Paryžiaus, apie kurį taip svajojo. Neišmoko šokti fokstroto. Neįsigijo buto mėgstamame savo miesto rajone. Šios svajonės „graužia“ ją iš vidaus ir dabar. Kaip praleistos galimybės. Nors atrodytų, jog dar ne viskas prarasta, tačiau ji pati daugiau niekuo nebetiki.

Vyras irgi sumokėjo savo kainą. Pasiekęs daugiau, nei galėjo pasiekti paprastas kaimo vaikinas, jis taip ir netapo jos herojumi. Ir jau pradėjo po truputėlį išgėrinėti.

Prieš tuokiantis, svarbu išsiaiškinti, kas esame mes pačios, kas yra mūsų būsimieji, kuo mes skiriamės vieni nuo kitų, vardan ko gyvensime kartu ir kas mums padės tai daryti. Nepasikliaukite šiuo atveju laimingu atsitiktinumu. Būtent dėl tokio atsainumo ir gausėja skyrybų. Nesutapo charakteriai – tai ne vien „neišsiaiškinome, kas šeimoje vadas“, bet ir „nesuradome bendro gyvenimo skonio“. Tik kas apie tai štai šitaip tiesiai pasakys?

Šaltinis