Skirtumas tarp stebėjimo ir vertinimo

Kai mūsų akiratyje atsiranda naujas objektas, imame jį stebėti. Konstatuojame faktą: “Yra taip ir taip”. Vertinimas prasideda tuomet, kai susidarome nuomonę: “Manau, kad tai…” Stebėjimas yra neutralus informacijos įsisavinimo aktas, kuriuo remiasi mūsų požiūris. Vertinimas – tai mūsų nuomonė apie stebimo objekto vertę ar nuopelnus. Pradėję vertinti, mes įžengiame į rizikingą teritoriją.

Nes…

… tapę teisėjais, atsiribojame nuo kito asmens ir, apakinti savo vertinimų, užklijuojame jam etiketę su nuosprendžiu. Mes vadovaujamės protu, bet užveriame savo širdis. Kaip sakė Motina Teresė, “jei tu teisi žmones, vadinasi, neturi laiko jų mylėti.” Ir, kaip sakė Karlas Jungas, “neturėtume apsimesti, kad suprantame pasaulį, jei remiamės tik savo protu. Vertinimas protu yra tik dalis tiesos”.

… vertinimas – tai poliarizuoto mąstymo produktas. Mes įtikime tuo, ką patys sukūrėme, net jei nepavyksta tuo įtikinti kitų. Savo vertinimus dažnai supainiojame su realybe – “susidariau savo nuomonę, nebegluminkite faktais.”

… svarbu nepamiršti, kad mūsų supratimą apie kito žmogaus gyvenimą riboja mūsų pačių patirtys. Kaip toje patarlėje – “neteisk kito, kol nesi buvęs jo kailyje.”

Yra žmonių, kurie nesivargina mūsų pažinti ir bendrauja remdamiesi išankstine nuomone. Dalis jų taip elgiasi su visais žmonėmis, kiti – tik su kai kuriais, lyg būtų jiems alergiški. Turėjau giminaitę, kuriai niekada nepatikau. Vaikystėje jaučiausi kaip atstumtoji ir verčiausi per galvą siekdama įgyti jos palankumą. Tačiau aš irgi papuoliau į tuos pačius spąstus, nes mano nuomonę apie šia giminaitę lėmė jos kritiškumas mano atžvilgiu.

Paaugusi bandžiau susitaikyti, bet jai tai nerūpėjo. Ilgainiui pamačiau, kad jos nusistatymas turėjo įtakos ne tik mudviejų bendravimui, bet ir savotiškai nuspalvino santykius tarp visų šeimos narių. Mums bendraujant kambaryje visada buvo trys žmonės: aš, ji ir jos vaizduotės vaisius, kurį ji vadino mano vardu. Šis suvokimas tapo mano keliu į laisvę. Supratau, kad ji pakliuvo į savo požiūrio spąstus, lygiai kaip ir aš. Vienintelis skirtumas – aš galėjau išsilaisvinti, o ji dar nebuvo tam pasiruošusi.

Galiausiai pamačiau, kad mūsų santykiai visiškai atitinka A. Einšteino apibrėžimą, kas yra beprotybė – “nuolat darant tą patį, tikėtis kitokių rezultatų”. Supratusi, kad jos nuomonė apie mane yra ne mano reikalas ir kad už savo gerovę esu atsakinga pati, priėmiau vieną sunkiausių savo gyvenime sprendimų – nutraukiau su ja visus ryšius. Nuo tada mano gyvenimas tapo daug ramesnis. Neleidžiu sau jos teisti. Linkiu jai visa ko geriausio ir gyvenu savo gyvenimą, nes tikiu, kad už savo laimę bei indėlį į santykių su kitais žmonėmis kokybę esame atsakingi mes patys.

Kaip sakė Karlas Jungas, “visa tai, kas mus erzina kituose žmonėse, gali mums padėti suprasti save”.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *