Smerkti kitus – pavojinga

Labai smarkiai pažeidžia pusiausvyrą kitų žmonių smerkimas, o ypač – panieka.

Gamtos požiūriu gerų ar blogų žmonių nebūna. Yra tik tie, kurie laikosi gamtos dėsnių ir tie, kurie kelia sumaištį susiklosčiusioje situacijoje. Pastaruosius galiausiai visada ima veikti tos jėgos, kurios stengiasi sugrąžinti pažeistą pusiausvyrą.

Žinoma, neretai susiklosto situacija, kai žmogus nusipelno pasmerkimo. Bet ar būtent jūsų pasmerkimo? Klausimas ne toks paprastas. Jeigu žmogus pakenkė būtent jums, tai būtent jis pažeidė pusiausvyrą, o štai jūs tapote ne nesveiko potencialo šaltiniu, o įrankiu jėgų, kurios siekia grąžinti pusiausvyrą. Tada ramybės drumstėjas gaus pagal nuopelnus, jei pasakysite jam viską, ką apie jį galvojate, o gal ir imsitės kažkokių veiksmų proto ribose. Bet jeigu jūsų smerkimo objektas nepadarė konkrečiai jums nieko blogo, vadinasi – ne jums jį kaltinti.

Pažvelkime į ši klausimą merkantiliškai. Sutikite, visiškai beprasmiška jausti neapykantą vilkui, kuris papjovė avį, kai stebite tai per televizorių. Teisingumo jausmas pastoviai verčia mus smerkti pačius įvairiausius žmones, tai tampa įpročiu ir kai kurie žmonės, bėgant metams, pavirsta profesionaliais kaltintojais. Tai labai kenksmingas įprotis – smerkti kitus už mintis ir veiksmus, kurie nenukreipti prieš jus asmeniškai. Daugeliu atvejų jūs neturite žalio supratimo, kas paskatino žmogų pasielgti būtent taip, o ne kitaip. Galbūt, atsidūręs jo vietoje, jūs pasielgtumėte dar šlykščiau.

Smerkdami jūs sukuriate nesveiką potencialą aplink savo paties personą. O kaipgi kitaip, juk gaunasi, kad kiek blogas yra jūsų pasmerktasis, tiek geras turite būti jūs pats. Jeigu jam išdygo ragai ir kanopos, tai jums turi už nugaros sušlamėti sparnai. O kadangi tie sparnai neišdygo ir nešlama, į sceną išeina jėgos, siekiančios atkurti pusiausvyrą. Jų metodai bus skirtingi kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Tačiau rezultatas savo esme visada bus tas pats: gausite sprigtą per nosį. Priklausomai nuo jūsų pasmerkimo stiprumo ir formos, šitas sprigtas gali būti vos jaučiams, arba toks stiprus, kad išvers jus iš kojų.

Jūs ir patys galite susidaryti ilgą pasmerkimų rūšių ir jų pasekmių sąrašą, tačiau aiškumo dėlei pateiksime kelis pavyzdžius.

Niekada neniekinkite žmonių už kažką – nesvarbu ką. Tai pavojingiausia smerkimo rūšis, nes pusiausvyrą atstatančios jėgos gali jus patį pastatyti į to žmogaus, kurį niekinate, vietą. Tai pats tiesiausias ir paprasčiausias pusiausvyros atkūrimo būdas.

Niekinate elgetas ir benamius? Jūs ir patys galite prarasti pinigus ir namus, štai tada ir atsistatys pusiausvyra.

Niekinate žmones, turinčius fizinių trūkumų? Jokių problemų, gyvenimas turi labai didelį rinkinį jums skirtų nelaimingų atsitikimų ir sužalojimų.

Niekinate alkoholikus ir narkomanus? Niekas negarantuoja, kad niekada neatsidursite jų vietoje. Juk tokiais negimstama, tokiais tampama dėl pačių įvairiausių gyvenimo aplinkybių. Tai kodėl tos aplinkybės turėtų aplenkti jus?

Niekada nesmerkite kolegų darbe. Geriausiu atveju jūs neapdraustas nuo tokių pačių klaidų, kokias padarė jie. Blogiausiu – gali kilti konfliktas, kuris geruoju nesibaigs, galima išlėkti iš darbo, net jeigu jūs visiškai teisus.

Jeigu smerkiate žmogų vien už tai, kad jums nepatinka, kaip jis apsirengęs, tai ir jūs pats atsiduriate toje sferoje, kurioje visi visus matuoja: „savas-svetimas“. Ir atsiduriate vienu laipteliu žemiau už smerkiamą žmogų, nes skleidžiate aplink save negatyvią energiją.

Jeigu žmogus didžiuojasi savo pasiekimais ar įsimyli pats į save – nieko tragiško. Meilė sau pačiam proto ribose niekam netrukdo. Pusiausvyra pažeidžiama tiktai tada, jeigu tam priešpastatoma panieka kitų žmonių silpnybėms, trūkumams ar tiesiog kukliems pasiekimams. Tada meilė pačiam sau pavirsta savimeile, o pasididžiavimas – puikybe ir tuštybe. Ir vėlgi – sprigtas per nosį nuo pusiausvyrą atstatančių jėgų.

Panieka ir tuštybė – žmogaus ydos. Gyvūnai nežino, kas tai per daiktas. Jie vadovaujasi tik tikslingumu ir šitaip vykdo tobulos gamtos valią.

Tik pasakose žvėrys vaizduojami turinčiais žmonių savybių. Paimkime, pavyzdžiui, išdidų, vienišą ir laisvą vilką. Jis, žmogišku požiūriu, kelia pagarbą. O štai graužikas mėgsta prisikimšti pilvą, linksmai cypauti ir aršiai daugintis. Jeigu vilkas jaustų panieką graužikui, būtų kvaila ir nenatūralu.

Pažvelkime į kitą situacijos pusę. Tokį vilką galima būtų laikyti menkysta, lyginant su tuo storu graužiku, kuris džiaugiasi kiekvienu savo gyvenimo momentu, nors bet kuriuo tokiu momentu gali būti suvalgytas.

Viskas sąlygiška, tačiau tą sąlygiškumą sukuria žmogus savo vaizduotėje. Liūtas realybėje neturi jokios didybės ir orumo. Šias savybes jam priskyrė žmonės. Graužikas turi ne mažiau orumo negu liūtas.

Gamta žymiai tobulesnė už protingą žmogų. Vilkas, kaip bet kuris plėšrūnas, nejaučia nei neapykantos, nei paniekos savo laimikiui (pamėginkite patys pajausti neapykantą ar panieką cepelinams ar vėdarams). O štai žmonės kuria santykius, remdamiesi įvairiausiomis emocijomis.

Gyvūnų didybė slypi tame, kad jie jos nesuvokia. Protas suteikė žmogui ne tik labai naudingų pranašumų, bet ir kenksmingų ydų, tokių kaip tuštybė, puikybė, panieka, kaltės ar nepilnavertiškumo kompleksai.

Šaltinis