Spąstai šiuolaikiniams tėvams

Kartą teko kažkur nugirsti ar perskaityti puikią lekciją. Nepamenu, deja, autoriaus. Jeigu keliais žodžiais – mūsų kultūra pernelyg orientuojasi į vaikus.

Jeigu anksčiau vaikai namuose turėjo savo vietą – vaikų kambarį, o visa kita erdvė priklausė suaugusiems ir kažkurios buto dalys, pavyzdžiui, tėvo kabinetas, buvo vaikams uždrausta zona, tai dabar vaikų pilni namai, visame bute jie “pasižymi teritoriją” savo žaislais, naktipuodžiais, daiktais ir betvarke.

Jeigu anksčiau mergaitėms patiko nešioti mamos sukneles ir batus, tai dabar mamos rengiasi kaip paauglės ir greičiau būtent jos “pasiskolins” drabužius iš dukters garderobo.

Tame yra daug pliusų – daugiau dėmesio, daugiau rūpinimosi, daugiau laisvės.

Ir daug minusų – mažiau apribojimų, kurie yra ne mažiau svarbūs už rūpinimąsi, tiesą sakant jie yra viena iš rūpinimosi formų. Ir, kaip bebūtų keista – mažiau galimybių. Ta prasme, kad vaikams “nėra kur augti”. Palaipsniui prarandama suaugusio žmogaus pozicija ir suaugusi erdvė.

Prisiminiau šią lekciją, nes ji susijusi su tuo, ką stebiu praktikoje. Keičiasi “gerų tėvų” vaizdinys. Jeigu anksčiau svarbus kriterijus priimant sprendimą buvo numatoma kitų tėvų, giminaičių, mokyklos, kaimynų ir t.t. reakcija (įvertinimas), tai dabar rūpi kaip reaguos pats vaikas: jis nepanorės, jam nepatiks, jis prieštaraus…

Vaiko nuomonė, be jokios abejonės, svarbi. Ir kuo jis didesnis, tuo labiau į ją reikia atsižvelgti. Noras išgirsti vaiką ir jį suprasti – didžiulė vertybė. Ir vis dėlto, priimti ir įgyvendinti nemalonius, tačiau būtinus sprendimus – tai tėvų pareiga ir atsakomybė. Jos negalima užkrauti vaikams.

Keli pavyzdžiai.

Kreipėsi mama, jos 15 metų dukrai anoreksija. Reikalinga psichologinė pagalba. Klausiu apie mergaitės svorį. Mažiau nei 40 kilogramų. Nieko nebus, sakau mamai, čia jau į ligoninę reikia guldyti. Šiandien. Tiesiog dabar. “O ji nenorės”. – sako mama. Aiškinu jai, kad tai jau gyvybės ir mirties klausimas tokioje stadijoje. Mama linksi galva: “Taip, taip, suprantu. Bet ji man paskui to niekada neatleis”.

Tai, žinoma, kraštutinis atvejis. Tačiau, deja, ne toks jau retas.

Kitas pavyzdys:

Į konsultaciją atėjo mama, kuri paėmė globon mažylį. O jos pačios jaunesnis sūnus, savaime aišku, pavydi, reikalauja, kad įvaikintą tučtuojau grąžintų atgal. Mama protinga, atsakinga, ji žino, kad pavydas neišvengiamas. Ji aiškina, kad niekur vaiko neatiduos. Ir tuo pat metu jai labai norisi, kad viskas vyktų taikiai, sklandžiai. O jos tikriems vaikams išties blogiau: mažiau dėmesio, rūpinimosi, erdvės, mažiau laiko, praleidžiamo su mama. Daugiau pareigų. Tai buvo ne jų sprendimas, nors jie, žinoma, davė sutikimą. Ir ši situacija sukelia daug negatyvių jausmų: pyktį, nuoskaudas, pavydą, pasipiktinimą, susierzinimą.

Tačiau sprendimą priėmė suaugusieji, ir jis nepasikeis. Yra skirtumas tarp paaiškinimo: “tu suprask, jis juk irgi žmogus, kaip mes galim jį atgal atiduoti?” ir žodžių: “jis dabar gyvena ir gyvens su mumis”. Abu paaiškinimai nulemia, kur vaikas nukreips savo pastangas. Pirmuoju atveju jis gali nuspręsti padaryti įbroliui gyvenimą visiškai nepakeliamą, tikėdamasis pasiekti trokštamo rezultato. Juk mama prašo jo “supratimo”, mamai tas “supratimas” labai reikalingas. Antruoju atvejui vaikas turės surasti būdų, kaip adaptuotis prie neišvengiamos situacijos ir sureguliuoti santykius su naujai atsiradusiu broliu.

Belieka pridurti, kad kai tik mama aiškiai parodė jam savo tvirtą poziciją, sūnaus elgesys “stebuklingu” būdu pasikeitė.

Tėvams būtina visais įmanomais būdais susirasti šį resursą – brandaus, ramaus, užtikrinto pasiruošimo prisiimti sau atsakomybę žmogaus poziciją. Atsparumo, būtino, kad pasinaudotum teise būti nemaloniu tėvu. Sugebėjimo pasakyti “ne” savo vaikui. Netapti jų emocijų vergu. Ir nesijausti, visa tai darant, monstru.

Šaltinis



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…