Spąstai šiuolaikiniams tėvams

Kartą teko kažkur nugirsti ar perskaityti puikią lekciją. Nepamenu, deja, autoriaus. Jeigu keliais žodžiais – mūsų kultūra pernelyg orientuojasi į vaikus.

Jeigu anksčiau vaikai namuose turėjo savo vietą – vaikų kambarį, o visa kita erdvė priklausė suaugusiems ir kažkurios buto dalys, pavyzdžiui, tėvo kabinetas, buvo vaikams uždrausta zona, tai dabar vaikų pilni namai, visame bute jie „pasižymi teritoriją” savo žaislais, naktipuodžiais, daiktais ir betvarke.

Jeigu anksčiau mergaitėms patiko nešioti mamos sukneles ir batus, tai dabar mamos rengiasi kaip paauglės ir greičiau būtent jos „pasiskolins” drabužius iš dukters garderobo.

Tame yra daug pliusų – daugiau dėmesio, daugiau rūpinimosi, daugiau laisvės.

Ir daug minusų – mažiau apribojimų, kurie yra ne mažiau svarbūs už rūpinimąsi, tiesą sakant jie yra viena iš rūpinimosi formų. Ir, kaip bebūtų keista – mažiau galimybių. Ta prasme, kad vaikams „nėra kur augti”. Palaipsniui prarandama suaugusio žmogaus pozicija ir suaugusi erdvė.

Prisiminiau šią lekciją, nes ji susijusi su tuo, ką stebiu praktikoje. Keičiasi „gerų tėvų” vaizdinys. Jeigu anksčiau svarbus kriterijus priimant sprendimą buvo numatoma kitų tėvų, giminaičių, mokyklos, kaimynų ir t.t. reakcija (įvertinimas), tai dabar rūpi kaip reaguos pats vaikas: jis nepanorės, jam nepatiks, jis prieštaraus…

Vaiko nuomonė, be jokios abejonės, svarbi. Ir kuo jis didesnis, tuo labiau į ją reikia atsižvelgti. Noras išgirsti vaiką ir jį suprasti – didžiulė vertybė. Ir vis dėlto, priimti ir įgyvendinti nemalonius, tačiau būtinus sprendimus – tai tėvų pareiga ir atsakomybė. Jos negalima užkrauti vaikams.

Keli pavyzdžiai.

Kreipėsi mama, jos 15 metų dukrai anoreksija. Reikalinga psichologinė pagalba. Klausiu apie mergaitės svorį. Mažiau nei 40 kilogramų. Nieko nebus, sakau mamai, čia jau į ligoninę reikia guldyti. Šiandien. Tiesiog dabar. „O ji nenorės”. – sako mama. Aiškinu jai, kad tai jau gyvybės ir mirties klausimas tokioje stadijoje. Mama linksi galva: „Taip, taip, suprantu. Bet ji man paskui to niekada neatleis”.

Tai, žinoma, kraštutinis atvejis. Tačiau, deja, ne toks jau retas.

Kitas pavyzdys:

Į konsultaciją atėjo mama, kuri paėmė globon mažylį. O jos pačios jaunesnis sūnus, savaime aišku, pavydi, reikalauja, kad įvaikintą tučtuojau grąžintų atgal. Mama protinga, atsakinga, ji žino, kad pavydas neišvengiamas. Ji aiškina, kad niekur vaiko neatiduos. Ir tuo pat metu jai labai norisi, kad viskas vyktų taikiai, sklandžiai. O jos tikriems vaikams išties blogiau: mažiau dėmesio, rūpinimosi, erdvės, mažiau laiko, praleidžiamo su mama. Daugiau pareigų. Tai buvo ne jų sprendimas, nors jie, žinoma, davė sutikimą. Ir ši situacija sukelia daug negatyvių jausmų: pyktį, nuoskaudas, pavydą, pasipiktinimą, susierzinimą.

Tačiau sprendimą priėmė suaugusieji, ir jis nepasikeis. Yra skirtumas tarp paaiškinimo: „tu suprask, jis juk irgi žmogus, kaip mes galim jį atgal atiduoti?” ir žodžių: „jis dabar gyvena ir gyvens su mumis”. Abu paaiškinimai nulemia, kur vaikas nukreips savo pastangas. Pirmuoju atveju jis gali nuspręsti padaryti įbroliui gyvenimą visiškai nepakeliamą, tikėdamasis pasiekti trokštamo rezultato. Juk mama prašo jo „supratimo”, mamai tas „supratimas” labai reikalingas. Antruoju atvejui vaikas turės surasti būdų, kaip adaptuotis prie neišvengiamos situacijos ir sureguliuoti santykius su naujai atsiradusiu broliu.

Belieka pridurti, kad kai tik mama aiškiai parodė jam savo tvirtą poziciją, sūnaus elgesys „stebuklingu” būdu pasikeitė.

Tėvams būtina visais įmanomais būdais susirasti šį resursą – brandaus, ramaus, užtikrinto pasiruošimo prisiimti sau atsakomybę žmogaus poziciją. Atsparumo, būtino, kad pasinaudotum teise būti nemaloniu tėvu. Sugebėjimo pasakyti „ne” savo vaikui. Netapti jų emocijų vergu. Ir nesijausti, visa tai darant, monstru.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *