Standartinės frazės, už kurių slypi agresija

Visi mes klausėmės tokių replikų ir kunkuliavome iš pasipiktinimo. Ir netgi patys jas tarėme. Žmonės prastai kontroliuoja neigiamas emocijas. Pyktis ieško būdų prasiveržti į paviršių. Ir suranda. Žmogus lyg ir visai ramiu tonu ištarė paprastą frazę, o jūs pykstate. Pažįstama situacija? Tai jūsų natūrali reakciją į užslėptą agresiją.

„Aš nepykstu“. Vietoje to, kad sąžiningai prisipažintų, ką jaučia ir paaiškintų – kodėl, žmogus atkakliai tvirtins, kad visiškai nepyksta. Nors viduje viskas kunkuliuoja ir tai puikiai matosi bendraujant.

„Kaip pasakysi“. Pasipūsti ir išsisukti nuo tiesaus atsakymo – klasika. Pašnekovas nepaaiškina, kas jam nepatinka, nepateikia argumentų. Jis užsisklendžia ir apsimeta, kad su viskuo sutinka. Durys dialogui užtrenkiamos.

„Einu jau, einu!“ Pamėginkite pašaukti vaiką, kad jis susitvarkytų kambarį, paruoštų namų darbus ar išplautų indus. Kiek kartų teks šaukti? Ir kokiu tonu jis atsakys „einu!“ dešimtą kartą? Taip elgiasi ne vien vaikai, bet ir suaugę, jeigu jiems nesinori kažko daryti.

„Aš nežinojau“. Mėgstamiausia prokrastinatoriaus frazė. Jei paklausime, ar atliko jis užduotį, žmogus atsakys standartiškai: „Aš nežinojau, kad reikėjo dabar“. Darosi aišku: žmogui prašymas nepatinka. Bet jis to nepasako, vietoje to atidėlioja. Ir pats dėl to siunta.

„Jūs reikalaujate, kad viskas būtų idealu! Kai atidėliojimas nebesuveikia, žmogus suranda kitą variantą – apkaltina tą, kuris davė jam užduotį. Studentas nespėjo parašyti referato – kaltas dėstytojas, davęs pernelyg sunkų uždavinį. Darbuotojas viršijo projektui skirtų lėšų limitą – kaltas darbdavys, reikalaujantis didžių rezultatų už tokius pinigus.

„Aš maniau, tu žinai“. Šia fraze žmogus išreiškia užslėptą agresiją, atsikratydamas atsakomybės. Paprastai tokiais dalykais užsiima smulkmeniški intrigantai. Neparodyti gauto laiško, nuslėpti svarbų skambutį – visa tai būtent iš šios operos. Įvyko konfliktas ir paaiškėjo, kad jūs, pasirodo, turėjote žinoti tokią apmaudžią smulkmeną, kuri ir tapo konflikto priežastimi. Kaip tai nežinojote? Negali būti! Aš maniau, kad žinojote!

„Aš su dideliu džiaugsmu padėčiau, bet…“ Susipažinkite – tai aptarnaujančio personalo, telefono operatorių ir valstybės tarnautojų devizas. Jie gali jums be galo mielai šypsotis. Kuo atkakliau reikalausite skubumo, tuo ilgesniam laikui bus atidėliojamas sprendimas. Net iki to, kad jūsų popieriai atsidurs stalčiuje su užrašu „Neigiamas atsakymas“. Žmonės, kurie bent kartą pateikė kur nors dokumentus, tikriausiai supras, apie ką eina kalba.

„Jūs, puikiai viską atlikote, turint galvoje jūsų lygį“ Tokias frazes galima priskirti abejotinų komplimentų kategorijai. Čia kaip pasakyti apkūniai damai: Nesijaudinkite, jūs dar susirasite vyrą. Kai kuriems vyrams labai patinka storos“. Paprastai tokie išsireiškimai susiję su amžiumi, išsilavinimu, svoriu. Juos taria tie, kurie siekia įžeisti ar apskritai nesidomi jūsų jausmais. O ko iš jų norėti, štai toks jiems gavosi komplimentas.

„Aš gi pajuokavau“. Sarkazmas – dar vienas būdas užslėpti savo agresiją. Galima pasakyti kokią nors bjaurastį, o paskui iškart žengti žingsnį atgal: „Aš gi pajuokavau!“ Bet kokį griežtą atkirtį vėlgi labai lengva pasukti savo naudai, atseit, pašnekovas visiškai neturi humoro jausmo. Jūs ką, juokų nesuprantate?

„Kodėl toks nusiminęs?“ Po nevykusio juokelio oponentas gali suvaidinti nuostabą ir pasidomėti, kodėl jūs toks nusiminęs. Tokiu būdu jis dar sykį patiria pasitenkinimą, dar sykį išmušęs jus iš pusiausvyros.

Jeigu jaučiate, kad jus bando įpykinti panašiomis frazėmis, nereaguokite į jas. Tai provokacija. Nereikia šerti trolių.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI