Stengtis, kad vaikas būtų sotus ir aprengtas – tai rūpinimasis, o ne auklėjimas

Žiupsnelis citatų

***

Būdami nelaimingi, niekada neužauginsite vaikų laimingais žmonėmis. O jeigu laimingi tėvai, tai specialiai ir daryti nieko nereikia.

Daug kam atrodo, kad su jais, tėvais, viskas gerai, kad ne jie, o vaikai turi problemų. Ir stebisi, kai vienoje šeimoje užauga du visiškai skirtingi vaikai: vienas pasitiki savimi, sėkmingai mokosi, o kitas – kompleksuotas nevykėlis, amžinai dėl visko aimanuojantis ar agresyvus. O juk tai reiškia, kad vaikai skirtingai jautėsi šeimoje ir kažkuriam iš jų trūko dėmesio. Kažkuris buvo jautresnis, jam labiau reikėjo meilės, o tėvai nekreipė į tai dėmesio.

Stengtis, kad vaikas būtų sotus ir aprengtas – tai rūpinimasis, o ne auklėjimas. Gaila, bet daugybė tėvų įsitikinę, kad rūpinimosi daugiau nei pakanka.

Kaip bendraujate su vaiku jo vaikystėje, taip jis bendraus su jumis senatvėje.

Mokykla turi išmokyti ne tiek matematikos ir literatūros, kiek paties gyvenimo. Mokykloje svarbu įgyti ne tiek teorinių žinių, kiek praktinių įgūdžių: sugebėjimo bendrauti, kurti santykius, jaustis už save atsakingu – už savo žodžius ir poelgius, spręsti problemas, tartis, disponuoti savo laiku… Būtent šie įgūdžiai padės jaustis pasitikinčiu suaugusiame gyvenime ir užsidirbti pragyvenimui.

Perdėtas vaiko rūpinimasis mokslo rezultatais – tai viso labo suaugusių reakcijos atspindys. Jeigu tėvai ramiai reaguoja į prastą įvertinimą ar nesėkmę, jei tėvai su šypsena pasako “Nieko tragiško, nusiramink”, tai ir vaikas bus ramus, pasivys kitus moksluose ir susiras užsiėmimą, kuriame jam viskas gausis.

Jeigu pradinėje mokykloje vaikas nesusidoroja su programa, jeigu jums tenka ilgai sėdėti su juo atliekant namų darbus, problema – ne vaike, o mokykloje. Sudėtingiau – nereiškia geriau! Vaikui negalima pervargti, mėginant pasivyti programą, kurią sudarė kažkokie nepažįstami pedagogai. Pirmoje klasėje namų darbams turi būti skiriama nuo 15 iki 45 minučių.

Bausti vaikus galima, o kartais netgi būtina. Tik reikia aiškiai atskirti: štai čia – vaikas, o štai čia – jo poelgis. Pavyzdžiui, jūs iš anksto susitarėte, kad iki jums grįžtant iš darbo, vaikas susitvarkys. Grįžote namo, o čia toks vaizdelis: sriuba nepaliesta, vadovėliai neatversti, kilimas užverstas kažkokiais popieriais ir karpiniais, o vaikas sėdi įbedęs nosį į kompiuterį. Svarbiausia – nepavirsti tokiu momentu furija, nerėkti, jog “visi turi vaikus kaip vaikus, o štai tu…” Be jokios agresijos prieikite prie vaiko ir sakykite: “Aš labai tave myliu, tačiau šią savaitę teks pasėdėti be kompiuterio”. O rėkti, įžeidinėti, žeminti ir įsižeidinėti – štai šito geriau nereikia. Vaikas jau nubaustas kompiuterio atėmimu.

Kišenpinigių vaikas turi turėti nuo šešerių metų. Nedidelių, tačiau reguliariai išduodamų sumų, kuriomis jis disponuoja pats. Ir labai svarbu, kad pinigai netaptų manipuliavimo instrumentais. Nereikia kontroliuoti, kam vaikas tuos pinigus leidžia. Ir nereikia didinti ar mažinti kišenpinigių sumos, priklausomai nuo vaiko elgesio ar pasisekimo moksluose.

Nereikia gyventi už vaikus jų gyvenimo, spręsti, ką jie turi daryti, spręsti jų problemų, gniuždyti jų savo ambicijomis, lūkesčiais, nurodymais. Jūs kada nors pasensite. Kaip jie gyvens be jūsų vadovavimo toliau?

Visame pasaulyje universitetuose mokosi tik patys protingiausi ir patys turtingiausi. Likusieji eina dirbti, ieškoti savęs ar užsidirbti pinigų universitetui. O pas mus kas dedasi?

Pastovi ir totali kontrolė kenksminga. Vaikas turi būti tikras, kad šeimoje jį myli, gerbia, su juo skaitomasi ir juo pasitikima. Tokiais atvejais jis nesusidės su “blogomis kompanijomis” ir išvengs daugelio pagundų, prieš kurias negali atsispirti bendraamžiai, augantys ne visiškai darniose ir sveikose šeimose.

Mokytis reikia bent jau dėl to, kad už protinį darbą mokama žymiai daugiau, nei už fizinį. Ir kad baigę mokslus, vaikai galės dirbti ir užsidirbti iš to, ką patys mėgsta daryti.

Betvarkė paauglio kambaryje atitinka jo vidinę būseną. Kambaryje atsispindi chaosas, tvyrantis jo dvasiniame pasaulyje. Reikalauti “susitvarkyti” galima nebent tada, kai vaiko daiktai mėtosi už jo teritorijos ribų.

Auklėti – tai ne aiškinti ir nurodinėti, kaip reikia gyventi. Šis metodas neveikia. Vaikai vystosi tik pagal analogijas. Ką galima ir ko negalima daryti vaikai supranta ne iš tėvų žodžių, o išimtinai iš poelgių. Paprasčiau kalbant, jeigu tėvas sako, kad gerti nesveika, o pats neišdžiūsta nuo alaus, egzistuoja didelė tikimybė, kad sūnus taps alkoholiku. Tai pats grubiausias pavyzdys, tačiau vaikai ne mažiau jautriai pagauna ir perima ir žymiai subtilesnius signalus.

Su vaikais reikia kalbėti apie gyvenimą apskritai, o ne apie tai, kaip reikia gyventi. Jei tėvai pajėgūs kalbėtis su vaikais vien apie problemas, reiškia tėvai turės labai didelių problemų.

Jeigu vaikas bando manipuliuoti suaugusiais – jam tiesiog neurozė. Reikia ieškoti jos priežasties. Sveiki žmonės nemanipuliuoja – sprendžia savo problemas tiesiai ir atvirai.

Kalbėdamiesi su vaiku, nekritikuokite jo, nelieskite jo asmenybės, neperženkite už jo poelgių analizavimo ribų. Kalbėkite ne apie jį, o apie save. Ne “tu blogas”, o “aš manau, kad tu blogai pasielgei”. Naudokite tokias formuluotes, kaip: “Man nepatinka, kai tu…”, “Man nepatinka, kai tu…” ir “Man norėtųsi, kad tu…”

Vaikas turi jausti, kad tėvai – geri, tačiau stiprūs žmonės. Kurie gali apginti, gali kažko neduoti, tačiau visada veikia jo, vaiko, interesų labui. O svarbiausia – labai jį myli.

Šaltinis



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…