Stiprių moterų klaidos

Žodį „stiprios” esu linkęs rašyti kabutėse, kadangi neegzistuoja tokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų kam nors sutrukdyti. Moterims dažniausiai trukdo ne stiprumas, o tai, ko ji nepriima ir ką ji atmeta. Pamėginsiu paaiškinti pavyzdžiais. Jie nesusiję su santuoka, o tiesiog su romanais.

1 KLAIDA

Neretai moterys galvoja, kad parodyti iniciatyvą – tai jėga, o pasyviai laukti iniciatyvos iš kito – silpnumas. Dėl to, kai pačios kažkur pasikviečia vyrą ar duoda jam suprasti, kad jis joms patinka, joms atrodo, kad elgiasi kaip stiprios moterys. Ir kai vyras pradeda koketuoti bei skelbti savo sąlygas, tokios moterys atsidūsta: „na va, buvau pernelyg stipri ir dėl to jis tapo silpnas”, paskui patarinėja kitoms moterims: „reikia būti silpnesnei, kitaip susikeisi su vyru vietomis”.

Realiai gi čionai viskas apversta aukštyn kojomis.

Pradėkime nuo to, kad iniciatyvą dauguma moterų demonstruoja iš nekantrumo ir dėl to, kad nepakelia vienatvės, kartais – iš kankinančio nuobodulio, iš noro greičiau gauti trokštamą dalyką, kitaip sakant – visa tai ir yra tikrasis silpnumas. Dėl šio silpnumo moterys nemoka laukti, dėl šio silpnumo jos niekam nereikalingos, o jeigu reikalingos, tai ne tiems, o jeigu ir tiems, tai ne taip, o norisi kažkaip greičiau, kaip filmuose rodo. Žodžiu, tokios moterys rodo iniciatyvą dėl to, kad joms labai reikia, o vyrams – vienodai rodo. Dėl to vyrai yra palankesnėje padėtyje, kuri suteikia jiems pranašumą. Būtent moteriškas nekantrumas lemia, kad moterys atsiduria nepalankiose pozicijose, o vyrai ima reikalauti sau papildomų sąlygų.

Manyti, kad jeigu ta nelabai vyrui patinkanti moteris sėdėtų nuleidusi akis, tai jis ja susidomėtų – vėlgi iliuzija, taip irgi būna tiktai dėl silpnumo.

Jėga, stiprybė – neįkyriai duoti suprasti patikusiam žmogui, kad jis simpatiškas, bet nepergyventi ir nesikankinti, laukiant jo atsakomosios reakcijos, nereikalauti tos reakcijos ir nepulti į isteriją, jei reakcijos nėra arba ji ne tokia stipri, kaip norėtųsi. Į viską galima žvelgti su humoru ir būti pasiruošusiai pamiršti.

Dar didesnė stiprybė – ne šiaip duoti suprasti, kad žmogus simpatiškas, bet ir žinoti, kuo ir kaip tu gali operuoti, kad užsitikrintum pageidaujamą reakciją. Tačiau tai jau aukščiausias pilotažas. O daugumai moterų – ne jis galvoje, pakanka išmokti bent jau neapgaudinėti pačios savęs, kad silpnumas – tai stiprybė.

2 KLAIDA

Neretai moterys stengiasi garsiai išsakyti visus savo pageidavimus, kurie labiau panašūs į reikalavimus, be to, pakankamai griežta forma. Į bet kokius vyro žodžius, kurie joms nepatinka, gali pratrūkti tirada apie tai, kaip vyrams derėtų su jomis elgtis, kas jiems leidžiama kalbėti. Jos išvardija visus savo privalumus ir aršiai reikalauja pagarbos. Jeigu vyras „tepa slides”, moterys daro išvadą, kad pasirodė pernelyg stiprios ir nesitaikstančios, o vyrai „įpratę prie silpnų ir nuolankių”.

Aiškinti, kas tu esi ir kokia tu esi, kaip su tavimi dera kalbėti, o kaip nedera – tai ne stiprumas, o absoliutus silpnumas. Tai baimė, kad tau staiga pasakys kažką ne taip ir tu pasijausi pažeminta, sugniuždyta. Tai baimė, kad vyras iš tikrųjų tavęs negerbia ir tu atrodai jo akyse nereikšminga. Dėl to reikia aiškiai pasakyti, kad iš tikrųjų tu labai reikšminga ir labai save vertini.

Stiprus žmogus nepasakoja, kaip su juo reikia elgtis, jo nuomone, pagarbus elgesys su juo yra natūralus, kaip ir jo pagarbus elgesys kito žmogaus atžvilgiu (stiprus žmogus turi galimybę gerbti kitus, o ne tikėtis iš visų kiaulysčių). Ir jeigu stiprus žmogus mato, kad su juo elgiamasi nepagarbiai, tiesiog mandagiai atsisveikina, niekam nieko neaiškindamas.

Vienintelė išimtis, kai galima kažką sakyti – kai kitas žmogus prašo paaiškinti, užduoda klausimą ir stengiasi suprasti, kas negerai, bet ir tada reikia daryti išimtis atvejams, kada susiduri su paprastu nesupratimu, o kada – su realia nepagarba.

Tam, kuris elgiasi nepagarbiai, aiškinti nieko nebereikia. Tie, kurie leidžiasi į ginčus ir pradeda auklėjamuosius pokalbius, nesugeba paprasčiausiai išeiti, bijo prarasti žmogų, net jeigu jis chamas. Arba nepasitiki savimi, abejoja – užgavo jų orumą, ar neužgavo, dvejoja, kuria iliuzijas, kad jei pakalbėsiu ir paaiškinsiu, tai viskas pasikeis. Kitaip sakant, žmogus demonstruoja priklausomybę ir nuolankumą, o ne stiprybę, kaip jam atrodo. Isterikė ir skandalistė – tai ne stipri moteris. Tai silpna moteris, kuri negali nei išeiti, nei nusiraminti, t.y. silpna dvigubai.

Stiprybė – tai elgtis ramiai, pasitikėti savo reakcijomis, nekreipti dėmesio į smulkmenas, o jeigu kažkas jums išties atrodo neleistina, reikia ramiai atsitraukti, be auklėjamųjų kalbų, davus suprasti, kad toks bendravimas jums nemalonus ir negalvojant, kad kitas žmogus visą gyvenimą laukė tavęs tam, kad tu jam paaiškintum, kaip jis turi elgtis. Tai kito žmogaus reikalas.

3 KLAIDA

Neretai moterys, slėpdamos nuo pačių savęs didžiulį suinteresuotumą santykiais, bando pernelyg daug apžioti. Kviečiasi vyrą pas save ar pačios organizuoja pasimatymą. Nesulaukusios iš vyro skambučio, pačios pasitikslina, ar neatšauktas susitikimas. Aktyvumą jos rodo neretai gruboka forma, kad atrodytų „nepriklausomos” jos vadovauja ir iki, ir po, ir paties proceso metu, o paskui, pamačiusios, kad vyras tapo visiškai pasyvus ir elgiasi kaip princas, įsižeidžia ant savo „stiprybės”, nors tai vėlgi – ne stiprybė, o kraštutinis silpnumas.

Silpnumas būti suinteresuotai santykiais žymiai smarkiau, nei kitas dalyvis, būti priklausomai gerokai daugiau, bet svarbiausia silpnybė – slėpti šį faktą nuo pačios savęs. Jeigu tu suinteresuota labiau, bet sąžiningai tai konstatuoji, esi pajėgi padaryti taip, kad balansas išsilygintų. Bet jeigu slepi tai nuo savęs, esi beginklė savo silpnumo akivaizdoje.

Dominavimas – priešingybė situacijai, kai „viską tempiu pati”. Dominuoti – tai nukreipti sau reikiama linkme kito veiksmus, o ne daryti viską vardan jo, tarsi būtum tarnas. Priekabiauti – nereiškia valdyti, tai reiškia būtent priekabiavimą. Kai moteris tikslinasi, ar pamena kavalierius apie susitikimą, ji demonstruoja silpnumą ir nepasitikėjimą. Pirmiausiai ji abejoja, ar jis prisimena, antra – nori greičiau įsitikinti, kad nepamiršo, nes kitaip negali jaustis rami. Būtų ji stipresnė – šis klausimas jaudintų mažiau, jos kompleksai ir anksčiau patirtos traumos neįžiebtų raudonų avarinių šviesų dėl bet kokios menkiausios abejonės kito žmogaus jausmais. Moteris liktų rami ir galėtų užsiimti savais reikalais, o galva nebūtų užgožta pergyvenimais.

Kitaip sakant, stiprybė – tai vėlgi visai kas kita, ir jeigu taip gavosi, kad moteris „tempia santykių naštą ant savo pečių”, svarbu prisipažinti pačiai sau, kad tai – dėl silpnumo ir priklausomybės, o anaiptol ne iš stiprybės. Kad nustotum būti „atpirkimo ožiu”, reikia ugdytis stiprybę, o ne tapti dar silpnesnei, kaip kartais patariama.

4 KLAIDA

Neretai moterys grubiai nutraukia santykius, o paskui, prisimindamos tai, teisinasi, kad santykius nutraukė, nes buvo pernelyg stiprios ir nenorėjo kentėti, o jeigu būtų kentėjusios, tai santykiai tęstųsi iki šiandien. Realiai gi reikia būti nepaprastai silpnai, kad kažką padarius, vėliau be galo ir be krašto dėl to gailėtumeisi ir visą laiką teisintumeisi bei pasakotum visiems iš eilės, kad pasielgei teisingai ar pasielgei taip dėl to, kad tu, skirtingai nei visos kitos, esi labai stipri. Stiprus žmogus arba visai nedaro, arba padaro ir nesiteisina nei prieš save, nei prieš kitus.

Be to, nutraukti santykius su skandalu – tai visada silpnumas. Stiprus žmogus ramiai išeina, mandagiai atsisveikinęs, dar prieš tai, kai tie santykiai pavirsta pragaru ir, dažniausiai, nieko nekaltina ir nejaučia niekam neapykantos (jis neleidžia savęs įžeisti ir neapkęsti nebėra už ką). Jis žino, kad kiekvieną santykių minutę buvo blaivaus proto, vadinasi, buvo už tuos santykius atsakingas, ir jeigu jis tęsė santykius, nesvarbu kiek laiko – tris dienas, ar tris metus, tai darė tai savo valia. Dėl to staiga tapti apgauta auka, kuri netikėtai pasijuto gyvenanti šalia priešo ar ilgai negalėjo ištrūkti iš nelaisvės, stiprus žmogus negali.

O jeigu jau jam taip nutiko, stiprus žmogus apkaltins dėl to savo silpnumą, o anaiptol ne stiprybę. Jis pasakys „aš buvau silpnas, dėl to su manimi taip atsitiko, reikia daryti išvadas”. Jeigu žmogus gyvena pragare, tačiau išeiti iš jo dėl kažkokių priežasčių negali – tai ne stiprybė, o silpnumas, ir jis turi tai suprasti. Galima pameluoti sau, kad esi pernelyg gera, atsargi, atsakinga, o galima sąžiningai pripažinti, kad esi priklausoma, bijai permainų ir nepasitiki savimi, kitaip sakant, nevadini savo silpnumo stiprybe. O tada bus lengviau tų silpnybių atsikratyti.

Peštynės ar skandalas atsisveikinant – pats didžiausias silpnumas. Vyrai irgi neretai būna silpni ir labai retai jiems pavyksta elgtis padoriai, kai užgaunami jausmai. Tačiau tai, kad mažai žmonių sugeba išsaugoti stiprybę artimuose santykiuose ir neįsmunka į priklausomybę, nepaverčia šio silpnumo stiprybe. Kuo stipresnis žmogus, tuo daugiau problemų jam pasiseka išvengti, netgi pačiose sudėtingiausiose situacijose.

Nėra tokių žmonių, kuriems stiprybė trukdytų mylėti ar kenktų asmeniniam gyvenimui. Stiprybė yra tai, kas gali tiktai padėti gyvenime ir atverti naujas galimybes.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *