Stresas

Žodį “stresas” taip įpratome vartoti kasdienėje savo kalboje, kad dažnai nė nesusimąstome, ką jis reiškia. “Stresuoju”, – sakome, ir viskas turėtų būti lyg ir aišku. Bet pamėginkime šią būseną nusakyti kitaip. Greičiausiai tuomet sakysime “nervinuosi”, “bijau”, “nerimauju”. O gal “kažko ant širdies negera”, “net drebu visas”, “esu pernelyg įsitempęs”, “niekaip negaliu atsipalaiduoti”, “virpu iš nekantrumo” ar “noriu ir bijau” ir pan.

Pasirodo, jau vien tai, kad rasime ir kitų žodžių streso būsenai nusakyti, mums daug ką gali atskleisti apie jo priežastis ir pasireiškimą, ir netgi užuominomis duoti nurodymus, kaip elgtis toliau, kad ši būsena mums ne kenktų, o pagelbėtų.

  • Taigi – stresuoju? Pirmoji pagalba sau – atsakyti į klausimus:
  • “O kaip aš dabar jaučiuosi, ir kokios mintys sukasi mano galvoje?”,
  • “Ką galėčiau daryti, jei ne ši, stresinė, būsena – ką ji atima iš manęs?”,
  • “Kaip elgtis, ką veikti stresas verčia mane – ką gaunu ir ką pasieksiu jam paklusdamas?”.

Pasirodo, kaip ir visas kitas problemas, taip ir streso problemą galima išspręsti tik tuomet, jei apie ją galvojame ar/ir kalbame. Asmeniniame gyvenime kiekvienas su savo problemomis tvarkomės patys. Ir tai yra gerai – jei tos problemos yra tik asmeninės. Šeimoje dažniausiai mama ar tėtis padeda savo vaikams, kol jie dar maži, tvarkytis su jiems iškilusiomis bėdomis, nes vaikų problemas jie laiko šeimos problemomis. Ir tai taip pat yra gerai, nes gera jausti, kad tu ir tavo savijauta kam nors rūpi – vadinasi, aplinka, kurioje esi, yra saugi ir draugiška, kitaip sakant, palanki augti.

Stresas darbe – natūralu?

Na, o kaipgi dėl streso darbe – tai kiekvieno asmeninė problema (juk esame suaugę!), ar ne? Ar kas nors kitas, išskyrus patį “stresuojantį”, gali, o gal net ir turi užsiimti šių problemų sprendimu?

Jei paklaustumėte bet kurį savo kolegą arba šiaip pažįstamą, ar stresas ir darbas yra kaip nors susiję dalykai, neabejotinai gautumėte teigiamą atsakymą. Na, o jei dar pasiteirautumėte, ar jiems norėtųsi, kad streso darbe būtų mažiau, greičiausiai taip pat išgirstumėte: “Žinoma, kad taip!”. Šitaip atrodo šis reikalas žiūrint iš vienos – darbuotojų – pusės. Jei pasidomėtume, kaip tai atrodo vadovams, darbdaviams, turbūt taip pat vargiai rastume nors vieną, kuris tik ir svajotų, kad jo darbuotojai patirtų kuo daugiau stresinių situacijų. Taigi puiku, kai požiūriai sutampa, bent jau dėl pačios problemos pripažinimo – “na, yra mūsų darbe stresų, ir būtų gerai, kad mūsų žmonės patirtų jų mažiau”.

Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros  duomenimis, stresas darbe yra antroji pagal dažnumą po nugaros skausmų Europos Sąjungoje sutinkama su darbu susijusi sveikatos problema. Ją nurodė 28 proc. apklaustų darbuotojų. Remiantis tais pačiais tyrimais teigiama, jog stresą darbe dažniausiai sukelia tokie psichologiniai bei socialiniai veiksniai kaip darbo organizavimas ir valdymas – tai, pavyzdžiui, dideli reikalavimai atliekamam darbui ir maža darbo kontrolė, bauginimai ir net smurtas darbe, itin greitas darbo tempas, daug besikeičiančių ir iš anksto nenumatomų aplinkybių, sutrikę tarpasmeniniai santykiai kolektyve, tam tikri asmenybiniai atskirų

darbuotojų ypatumai ir pan.

Ypač daug stresų patiria tie darbuotojai, kurių darbas reikalauja nuolatinio bendravimo su klientais – juk „klientas visada teisus“. nors taip būna toli gražu ne visada. Į šią padidintos rizikos grupę patenka klientų aptarnavimo specialistai, bendraujantys su klientai tiesiogiai (administratoriai, padavėjai, barmenai, stiuardesės…) ar telefonu, taip pat pardavėjai bei konsultantai, dirbantys salonuose, ir, žinoma, pardavimo vadybininkai, vykdantys vadinamąjį aktyvųjį pardavimą.

Jau minėtų tyrimų metu nustatyta ir tai, kad stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų. Stresas darbe gali sukelti depresiją, nerimą, nervingumą, nuovargį ir širdies ligas. Užfiksuota, kad jis taip pat daro labai ženklią įtaką darbo našumui, kūrybingumui ir konkurencingumui.

Stresas –  ne liga, bet…

Pats stresas, žinoma, nėra liga, bet jei jis intensyvus ir patiriamas tam tikrą laiką, ilgainiui gali sukelti tam tikrus psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus. Pavyzdžiui, darbuotojui daromas tam tikras spaudimas gali paskatinti jį dirbti geriau bei suteikti jam pasitenkinimą vėliau, kuomet ambicingi tikslai jau bus įgyvendinti. Bet jei reikalavimai ir spaudimas bus pernelyg dideli, jie sukels tik stresą – nei padidėjusio darbingumo, nei vėliau pasitenkinimo darbo rezultatais nebus. Tai, žinoma, nenaudinga nei darbuotojams, nei pačioms įmonėms.

Kaip visa tai vyksta? Pirmiausiai stresinė būsena sukelia nepasitenkinimą. O šis gali prasiveržti padidėjusiu nerimu, įtampa, dirglumu, net atsirandančiu bodėjimusi atliekamu darbu. Ilgą laiką besitęsianti tokia būsena daro poveikį ne tik darbuotojų psichologinei būsenai ir fizinei sveikatai, bet ir elgesiui. O tuomet jau streso pasekmės gali pasireikšti ne tik produktyvumo lygmens sumažėjimu, bet ir, pavyzdžiui, pravaikštomis, padrika, sunkiau nei paprastai suprantama kalba, valgymo ir miego sutrikimais, padidėjusiu tabako ir alkoholio vartojimu, taip pat ir, žinoma, padidėjusiu konfliktiškumu ir t.t.  Savo ruožtu tokie vieno komandos nario elgesio pasikeitimai negali neturėti įtakos kitų komandos narių elgesiui ir savijautai, taip pat ir darbingumui.

Taigi dėl visų šių priežasčių Europos Komisijos komunikatas dėl naujosios sveikatos ir saugos darbe strategijos kaip vieną iš tikslų numato būtent streso darbe prevenciją.

Visi šie deklaruojami gražūs tikslai, žinoma, yra labai geri. Tačiau tiems, kas „gyvena ir dirba“ arčiausiai stresų pilnos darbinės aplinkos, tai yra ir darbuotojams, ir jų vadovams, norėtųsi, kad tokie ir panašūs pareiškimai neliktų vien tik formaliais nurodymais ar rekomendacijom.

Nuo ko pradėti?

Visų problemų sprendimo pradžia – tai jų pastebėjimas ir užfiksavimas. Kada gi mes paprastai pastebime, kad stresas yra? Kaip pavyzdį galime prisiminti ir savo paties būsenas, susijusias su stresais. Dažniausiai, deja, šias būsenas ir savyje, ir kituose pastebime jau tada, kai jos būna gerokai „ūgtelėjusios“. O juk stiprios stresinės būsenos, kurias lengviausia pastebėti, neatsiranda iš niekur. Jos tarsi auga – nuo nerimo (kurį patys savyje dažnai neigiame, užslopiname, o kituose – tiesiog visai nepastebime), kol tampa įtampa (tada stresą savyje ir kituose, jeigu tik, žinoma, jais domimės, jau pastebime ir galbūt bandome ieškoti būdų jam spręsti), ir kol galiausiai virsta išsekimu (jis jau gerai pastebimas, net ir tuomet, jei neskiriame tam didelio dėmesio, tik, deja, tada viską atkurti jau būna labai sunku).

Taigi pirmiausiai atsiranda nerimas, jis glūdi mūsų viduje ir išoriškai yra beveik nematomas. Nematomas tol, kol neprakalbiname žmogaus ir nepaskatiname jo išsikalbėti ar tiesiog balsiai galvoti.

Tai, ką galėtume tuomet išgirsti, būtų abejonės, „blogos nuojautos“, „įkyrios, užsiciklinančios mintys“, nuolatinis savęs raginimas kažką įrodyti ar patvirtinti ir pan.. Dažnai stresą „pagavus“ šioje jo augimo fazėje užtektų vien draugiško pokalbio su kolega ar darbuotoju, tiesiog palaikymo ir išklausymo.

Po to, jei nerimo, sąmoningai ir specialiai dedant pastangas arba ne, nesumažina nei pats jį patiriantis žmogus, nei jį supanti aplinka, tuomet atsiranda įtampa, kuri jau pasireiškia pokyčiais kūne. Įtampą pradedame jausti nuolat įsitempusiuose raumenyse, sustingusiuose sąnariuose. Atsipalaiduoti tampa vis sunkiau, tai reikia tiesiog liepti sau padaryti sąmoningai. Bet po kurio laiko pastebime, kad, pvz., rankos ar kojos ir vėl įsitempusios. Lygiai taip pat įtampa gali sukaustyti žandikaulius, kai kalbame lyg pro sukąstus dantis, kaktą ar kaklą (tuomet vien nuo šios įtampos gali imti skaudėti galvą), taip pat ir skrandį, žarnyną bei kitų vidaus organų raumenis. Odos reakcijos, tokios kaip raudimas, išblyškimas, prakaitavimas, taip pat gali reikšti, kad jaučiame įtampą. Natūralus noras šioje streso stadijoje – kaip nors sumažinti įtampą. Todėl net nejučiomis ieškome įvairiausių atsipalaidavimo formų – einame į sporto klubus, pasineriame į hobį, skaitome lengvai dėmesį „užkariaujančias“ knygas, ieškome raminančios aplinkos, klausome mėgstamos muzikos ir t. t.

Jei kalbėti apie darbuotojų stresines būsenas, įmonės daug gali nuveikti, padėdamos savo darbuotojams atsikratyti įtampos: nuo skatinimo lankytis tuose pačiuose sporto klubuose iki darbo aplinkos sutvarkymo (poilsio kambariai, augalai, spalvos, muzika, galiausiai net kvapai ir pan.). Deja, sumažinti įtampą – tai dar nereiškia išspręsti stresinę situaciją. Dingus įtampai, po kurio laiko nerimas vėl sugrįš, jei jo priežastis liks „neiškalbėta“. Taigi, jei norite tik slopinti įtampą, susitaikykite su tuo, kad tai reikės daryti nuolat… Kaip kad nuolat turi būti šienaujama žolė, jei tikitės turėti dailią pievelę.

Na, o jei ignoravote ne tik nerimą, bet ir įtampą, trečioji stresinės būsenos stadija gali pasireikšti įvairiais pokyčiais visame organizme. Kitaip sakant, tada imame sirgti. Dažnai tokie negalavimai vadinami psichosomatiniais – simptomai yra, o priežasties lyg ir nerandama, fizinių pokyčių taip pat. Bet numoti lengva ranka, kaip į nerimtą dalyką, nevertėtų. Mat anksčiau ar vėliau tokie negalavimai tampa „kuo normaliausiomis“ ligomis – su visomis jų pasekmėmis. Jei savo stresą „aptikote“ tik šioje fazėje, pasidžiaukite, kad jį pastebėjote bent jau dabar – galiausiai galite sau leisti skirti daugiau dėmesio pradedant mokymusi atpažinti ir mažinti įtampą ir baigiant nerimo priežasčių išsiaiškinimu.

Ką daryti galima darbuotojų atžvilgiu? Tiks viskas, kas mažina įtampą, ir kas atskleidžia nerimo priežastis. Svarbu tik, kad pats žmogus suprastų, kad tvarkytis su stresais pirmiausiai turi jis pats. Įmonė, kaip organizatorius, ir kaip tam tikra prasme suinteresuotoji pusė (juk darbdavys nori turėti sveikus ir laimingus darbuotojus!) gali užsiimti šio darbuotojų gebėjimo ugdymu. Tai specialių renginių – kursų, paskaitų bei seminarų, relaksacijos užsiėmimų, supervizijos grupių dirbantiems panašų, su tokiomis pačiomis stresinėmis situacijomis susijusį darbą, organizavimas ir t. t.

Geroji streso pusė

Iki šiol apie stresą kalbėjome tik kaip apie neigiamą dalyką. Bet daugelis gali imti prieštarauti – juk tam tikra dozė streso padeda! Neretas mėgsta tas būsenas, kai pasijunta „įspraustas į kampą“ – jis tiesiog jaučiasi atgijęs. Kurį laiką žmogus tokios būsenos gali net miegoti mažiau ir išlikti toks pat darbingas. Galiausiai, ilgą laiką pernelyg ramiai

gyvendami, pamažu apsnūstume ir „apkerpėtume“…

Dažniausiai pabrėžiama streso neigiama pusė. Todėl, kad įtampa, nerimas mums labiau siejasi su neigiamomis emocijomis. Tačiau stresas neretai gali daryti ir teigiamą įtaką: jis padeda sukaupti jėgas siekiant gerų rezultatų, jo poveikio metu žmogus išnaudoja daugiau savo turimų potencialių sugebėjimų nei veikdamas ramiomis aplinkybėmis. Juk tokiais atvejais net sakoma: „iki tol net neįtariau, kad galiu tai padaryti, bet – padariau“. Pagaliau juk būtent stresinėmis situacijomis (arba, – sakome – adrenalinu) mus vilioja vadinamosios „ekstremaliosios“ laisvalaikio leidimo formos – kalnų slidinėjimas, šuoliai parašiutu ir pan.

Koks stresas pavojingiausias?

Vis dėlto intensyvus stresas gali turėti ir žalingų pasekmių – tiek mūsų elgesiui, o kartu ir veiklos rezultatams bei tarpasmeniniams santykiams, tiek sveikatai. Pasekmės gali būti trumpalaikės, ilgalaikės arba nebeatitaisomos. Kada stresas tampa jau pavojingai intensyvus, priklauso ne tik nuo pačios stresą keliančios situacijos, bet ir nuo jį išgyvenančio žmogaus asmenybinių savybių ir įpročių – vienam tokia pati įtampos dozė bus jau gąsdinanti, o kitam – tik stimuliuojanti.

Ir vis dėlto pavojingiausias yra ne intensyvus, bet ilgai trunkantis stresas. Tai reiškia, kad nors ir nedidelis, bet nuolatinis nerimas, susierzinimas daro didesnę žalą nei vienkartinis, net ir labai stiprus stresas. Vaizdžiai tariant, tuomet energija tik eikvojama, nors ir po truputį, bet niekuomet neatkuriama. Toks nuolatinis stresas pavojingas dar ir todėl, kad mes esame linkę jo nepastebėti arba sumenkiname jo poveikį.  Stiprus stresas eikvoja daug energijos, bet jam pasibaigus ši energija natūraliai atsikuria. Kas gi atsitinka, kai energija, skirta šiam reikalui, išsenka? Be energijos gyventi negalime, todėl ją pradedame imti iš „kitų rezervų“ – skirtų atminčiai,  imuniteto palaikymui (tada mažėja atsparumas ligoms) ir t.t.

Dažnai stresai pavojingi ne tiek patys savaime, kiek dėl to, kad kai kurie streso (tiksliau – įtampos) mažinimo būdai gali tapti žalingais įpročiais. Tokie žalingi įpročiai – tai pirmiausiai nesaikingas alkoholio ar maisto vartojimas, taip pat rūkymas ir pan. Tačiau net ir iš pažiūros nekalta ”rutininė” veikla, pvz. dulkių šluostinėjimas, stalčių su dokumentais tvarkymas ar ataskaitų lentelių bei diagramų preciziškas dailinimas, jei ji naudojama stresui slopinti, ir jei šis stresas darbe bus nuolatinis, gali tapti žalingu įpročiu, mažinančiu darbo produktyvumą, keliančiu nesutarimus su kolegomis ir skatinančiu vadovo nepasitenkinimą. Arba – kitas pavyzdys – streso mažinimas einant apsipirkti. Emocinė būsena lyg ir pagerėja, bet tuoj pat gali kilti naujas stresas, nes, pasirodo, buvo išleista daugiau pinigų nei buvo numatyta.

Taigi ignoruoti stresą – negerai, užsiimti vien įtampos mažinimu – geriau, bet dažnai to nepakanka. Būtų geriausia, žinoma, jei išsiaiškinus nerimą keliančias priežastis būtų galima jas panaikinti – nebeliktų dėl ko ir stresuoti. Bet tai, deja, ne visada įmanoma. Lieka dar vienas būdas, ir turbūt pats patikimiausias, nes tuomet galime išlikti nepriklausomi nuo situacijos – tai išmokti keisti savo požiūrį į tai, kas grasinasi sukelti stresą. Nes juk būtent požiūris ir valdo mūsų mintis ir jausmus.

Eglė Masalskienė,

psichologė


DAUGIAU ŠIA TEMA

Pietaukime kartu su visa šeima Pabrėšiu: kartu su šeima prie bendro stalo, o ne šalia televizoriaus. Visiškai neseniai paprastą statistinė šeimą "vienijo" televizorius, tačiau daba...
Žingsniai link pasitikėjimo savimi Jei norite nugyventi geresnį gyvenimą už tą, kurį gyvenate, pirmiausiai teks įgyti pasitikėjimo savimi. Ir nesvarbu, kiek jums metų. Žmonės labai ski...
Pernelyg vėlai įsisavinamos pamokos Viskas laikina, viskas praeina, dėl to stenkitės kuo daugiau paimti iš gyvenimo. Mėgaukitės juo. Mylėkite jį. Vertinkite. Kokias pamokas žmonės įsisa...
Emocinis šantažas Tikriausiai teko patirti tokią situaciją. Pasakote žmonai, kad po darbo pasėdėsite bare su kolegomis, o žmona arba demonstruoja, kaip ji užpyko, arba ...
Kad ir kas šiandien benutiktų, aš šito nesmerksiu... Ar teko kada išgyventi bent vieną dieną, susitaikant su viskuo kaip yra ir nieko nesmerkiant? Daugeliui iš mūsų tai pasirodys labai sunkiu uždaviniu,...
Kitiems patogus elgesys Visiems mums būdinga aukoti savus interesus ir daryti, kas patogu kitiems, bet ne mums. Apsiimame atlikti svetimą darbą, pasisiūlome užsiimti daug dar...
Neatidėkite gyvenimo neapibrėžtai ateičiai Neatidėkite gyvenimo ateičiai. Labai lengva pasinėrus į problemas ir einamuosius buitinius reikalus atidėti ateičiai pačią save, savo svajones, troški...
Parodykite savo protui, kas čia bosas Protas gali sugadinti ar bent jau apkartinti gyvenimą. Kartais spontaniškai šauna liūdnos, niūrios, dėmesį blaškančios mintys ir tada protas tampa mum...
Mentalinė detoksikacija Mes daugiau galvojame apie fizinę dietą, negu apie protinę, nežiūrint į tai, kad antroji žymiai svarbesnė. Kodėl? Jeigu išvalysite smegenis nuo šlamšt...
Neprašytos nuomonės Vargu ar suklysiu sakydamas, kad praktiškai kiekvienas iš mūsų yra susidūręs su tokiu reiškiniu kaip neprašyta nuomonė, neprašyti patarimai, pamokymai...
Pats destruktyviausias ginklas Konfliktas gali kilti dėl daugybės priežasčių - nepasiteisinusių lūkesčių, susikaupusio nuovargio, pačių įvairiausių buitinių ir nelabai problemų. O š...
Geležinės 72 valandų ir 20 minučių taisyklės 20 MINUČIŲ Neretai atrodo, kad tikslo pasiekti neįmanoma. Tačiau įgyvendinti svajones visiškai realu. Egzistuoja strategija, kuri padės tau pasiekti ...
Kaip užmušti optimizmą Neseniai vienas iš ilgokos komandiruotės afrikietiškam užsieny grįžęs bičiulis taip paprotino mane, kai jau norėjau paskubomis kirsti gatvę ne perėjos...
Aš gi pajuokavau! Norite, kad partnerį išvežtų į psichiatrinę, o jums už tai nieko nebūtų? Tada šis tekstas jums. Jeigu partneris su jumis atviras, nuoširdus - kaip ga...
Kelios priežastys pakeisti darbą Statistika byloja, kad žmogus keičia darbą vidutiniškai tris kartus per visą gyvenimą. Analitikai tvirtina, kad sprendimas keisti darbą dažniausiai bū...
Tikslai ir planavimas Noras kažką apmąstyti ir suplanuoti, kaip taisyklė, užeina prieš naujuosius metus ar kitą reikšmingą datą. Įkvėpimas pradėti "naują gyvenimą" ir energ...
Kam reikalingi nesėkmių periodai Dar vakar viskas buvo gerai, pasaulis meiliai tau šypsojosi. Ir staiga tarsi tamsūs debesys saulę užstojo. Viskas pasikeitė. Iš visų pusių pasipylė ne...
Įpročiais tapusios nesėkmės Yra tokia citata, priskiriame Somersetui Moemui: "Jeigu jūs atsisakote priimti iš gyvenimo bet kokius dalykus, išskyrus pačius geriausius, tai labai d...
Kaip konstruktyviai išreikšti nepasitenkinimą Sutuoktiniai, mamos ir tėčiai, tėvai ir vaikai - patys artimiausi vienas kitam žmonės... Tačiau kodėl mūsų kalboje tiek daug išsireiškimų, kurie kalba...
Ar savo gyvenimą gyvenate? "Pasodinau medį, sulaukiau sūnaus ir pastačiau namą - gyvenimą ne veltui nugyvenau". "Realizavau save kaip moteris: ištekėjau, pagimdžiau vaikų". "Sva...
Kai nežinote, ką daryti – laikytis įsikibus ... Gyvenimas visada stengsis išmušti mus iš vėžių, tai atitolindamas nuo sėkmės, tai priartindamas. Neretai mes sutrinkame, kadangi nežinome, ką pasirink...
Gyvenimas kaip sprendimas Kiekvieną dieną priimame sprendimus ir renkamės. Dar būdami vaikais, rinkomės ir sprendėme, suvalgyti saldainį ar ne, prisipažinti tėvams, ar nutylėti...
Atsitiktinumų nebūna. Netgi užrašuose po nuotrauko... Nežinau, kaip jūs, o aš įtariai žvelgiu į nuotraukas, kur suaugusi moteris bučiuoja apsikabinusi tėvą ir rašo: "Mano pats geriausias ir vienintelis vy...
Atsargiai! Smegenų inžinieriai! Psichologas - labai madinga šiais laikais profesija. Neduok pavalgyti - tik leisk pasikrapštyti kieno nors smegeninėje. Kuo gi skiriasi blogas psicho...
Geriems žmonėms sunkiau būti laimingais Stengdamiesi padėti visiems pasaulyje, mes dažnai pamirštame pasirūpinti savimi. Gerumas ir pagalba kitiems ne visada padaro mus laimingais. Norime pa...