Su gamta susijusios fobijos

Ar mėgstate gamtą? Tikriausiai atsakysite, kad be jokios abejonės, tačiau taip bus tik iki to laiko, kol neatsidursite ant bedugnės krašto ir nesusidursite akis į akį su lokiu. Ne visi patiria malonumą iš bendravimo su medžiais, žygių į kalnus ar susitikimų su gorilomis jų natūralioje gyvenamoje aplinkoje. Kai kuriems žmonėms vien mintis apie tai gali sukelti panikos ataką.

Ir nors žemiau pateiktos fobijos daugeliui gali pasirodyti keistos ar net juokingos, kenčiantiems jas žmonėms jos pavirsta tikru košmaru.

Limnofobija – vandens telkinių baimė. Kai įsivaizduojame ežerą, iškart iškyla vaizdai, kaip plaukiojame, lakstome kateriu ar surengiame pikniką. Tačiau kai kuriems nelaimingiesiems baisu net prisiartinti prie ežero. Tai nebūtinai vandens paviršiaus baimė, žmogus daugiau bijo to, kas slypi gelmėje. Limnofobija susijusi daugiau su tamsių vandenų, tokių kaip pelkės ar tvenkiniai, baime.

Halofobija – miško baimė. Pasakose ir filmuose miškas vaizduojamas kaip paslaptinga ir bauginanti vieta. Kai išaugame iš vaikiško amžiaus, paprastai nustojame drebėti nuo minties, kad galime pasiklysti ar tapsime siaubūno auka. Bet visgi pakanka ir tokių, kuriems net trumpas pasivaikščiojimas mišku pavirsta tikru išbandymu. Toks žmogus pastoviai įsivaizduoja laukinius gyvūnus ar serijinius žudikus, besislapstančius už kiekvieno medžio.

Agrizoofobija – laukinių gyvūnų baimė. Niekas nesiginčija, kad išties baisu, jeigu mus vejasi tigras arba artinasi į gabalus suplėšyti galintis lokys. Laukinių gyvūnų baimė labai svarbi, kad išgyventume. Tačiau agrizoofobija eina dar toliau ir peržengia sveiko proto ribas. Kenčiantys šią fobiją žmonės nesilanko zoologijos soduose, nelaiko namų augintinių, bijo netgi TV laidų apie gyvūnus. Šiems žmonėms net mažiausias ir pats nekenksmingiausias gyvūnėlis gali sukelti siaubą.

Heliofobija – saulės šviesos baimė. Kaip ir vampyrai, šia žmonės nepakenčia saulės spindulių. Baimę sukelia tikimybė susirgti odos vėžio ar netgi būkštavimai, kad planetą sunaikins gigantiškas Saulės sprogimas. Nepriklausomai nuo priežasčių, žmonės, kuriems būdinga nepagrįsta saulės šviesos baimė, elgiasi labai keistai. Jie gali uždangstyti langus, nešioti visiškai kūną dengiančius drabužius, o kraštutiniais atvejais apskritai atsisako išeiti į lauką.

Dorafobija – kailio baimė. Baimė kyla iš pasišlykštėjimo kailio dyrimo procesu arba žmogus paprasčiausiai jaučia pasibjaurėjimą kailiais – jų išvaizda, tekstūra, kvapais. Tokia būsena gali išsivystyti po gyvūno užpuolimo. Žmogus bijo netgi paglostyti šunį, o močiutės su kailiniais vaizdas gali sukelti panikos priepuolį.

Aeroakrofobija – atvirų aukštai esančių vietų baimė. Kaip ir kenčiant aukščio baimę, žmogus pradeda drebėti ir prakaituoti nuo didingų panoraminių peizažų, regimų nuo kalnų ar uolų viršūnių. Šita perdėta atviros erdvės baimė ir ją lydintis galvos svaigimas gali tiek išmušti žmogų iš pusiausvyros, kad jis verčiau persikraustys gyventi žemiau, taip pat vengia skrydžių ir netgi iš aukštai padarytų fotografijų.

Ankraofobija – vėjo baimė. Daugumai mūsų patinka pojūtis, kai odą glamonėja švelnus vėjelis ar kai girdime vėjo ošimą medžių viršūnėse. Šito negalima pasakyti apie tuos, kurie kenčia ankraofobiją. Jiems netgi lengvas vėjo dvelktelėjimas sukelia negerų prisiminimų ir minčių apie griaunamą vėjo jėgą. Tokie žmonės puola slėptis nuo bent kiek stipresnio vėjo šuoro, vengia daiktų, kurie bent iš tolo asocijuojasi su vėju – aitvarų, jūros bangų ir t.t.

Entomofobija – vabzdžių baimė. Parodykite pirštu bet kokį šliaužiojantį padarą ir jam būtinai atsiras kokia nors fobija: termitų baimė (izopterofobija), kandžių baimė (motefobija), vapsvų baimė (sfeksofobija), utėlių baimė (pedikulofoboja) ir begalė kitų. Yra ir tokių žmonių, kurie bijo praktiškai visų vabzdžių. Entomofobai gali prarasti savitvardą, užfiksavę bet kokį neaiškios kilmės ropojimą, šliaužimą ar zvimbimą. Dauguma jų linkę neiškylauti gamtoje ir deda daug pastangų, kad įsitikintų, jog namuose neįsiveisė kokia nors eilinė pabaisa.

Anablefobija – dangaus baimė. Vasara, saulė, o jūs gulite, žvelgdami į žydrą dangaus skliautą. Reiškia, jūs nepriklausote tiems, kurie kenčia anablefobiją, o jei pažodžiui – baimę žvelgti į viršų. Šių žmonių nežavi ir nenuramina neaprėpiama erdvė virš galvos arba Visatos paslaptys. Vieni šią baimę kenčiantys žmonės pajunta savo menkumą, nereikšmingumą, lyginant su dangaus begalybe, kitus kankina pojūtis, kad ta begalybė juos gali užgriūti.

Atofobija – gėlių baimė. Yra žmonių, kuriiems gali sukelti šleikštulį žydinčių rožių vaizdas arba imti svaigti galva per pasivaikščiojimą žydinčioje pievoje. Daugelis mūsų grožisi žydėjimu, sodriomis spalvomis, maloniais kvapais. Tačiau šią fobiją kenčiantiems žmonėms gėlės yra absoliutus blogis, nes gali priminti kažką labai skausmingo ir nemalonaus, pavyzdžiui, kitados įgėlusią bitę.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI