Svajonės apie „normalią“ šeimą. Dvi vieno modelio pusės

Iš kur atsiranda visos tos svajonės apie idealią šeimą? Iš vaikystės? Tačiau anaiptol ne visi norėtų gyventi kaip tėvai. Greičiau atvirkščiai. Tai iš kur jūs žinote, kaip turi atrodyti šeima? Jūsų šeima?

Šeima – tai vieta, kur jums gerai. Kur patenkinami visi jūsų poreikiai. Rojus žemėje.

Kiekvienas iš mūsų turėjo rojiškus laikus. Kai buvome maži. Kai buvo dideli suaugę žmonės, kurie už mus sprendė visas problemas. Jeigu jie buvo daugmaž geri tėvai, mes jautėmės pakankamai saugūs ir laisvi.

Viena iš moteriškų svajonių apie idealią šeimą – viltis, kad vyras pakeis tėtį ir mamą. Kad už jo kaip už mūro sienos galima bus pasislėpti nuo visų didžiojo pasaulio problemų, kaip vaikystėje. O mainais aš būsiu jam miela. Gera, bet šiek tiek kaprizinga, proto ribose. Užsiimsiu tuo, kas man patinka, tačiau laiku atliksiu „namų darbus“ – gaminsiu valgį, tvarkysiu butą, užsiimsiu su vaikais. Jeigu nutarsiu dirbti, tai darbas bus greičiau mano „hobis“ ir už tuos pinigus galėsiu nusipirkti sau „ledų“, tačiau tai bus tikrai ne tie pinigai, už kuriuos galima bus valgyti ir rengtis visą mėnesį.

O ten, „viršuje“, bus didelis ir suaugęs žmogus, kuris imsis visų svarbiausių sprendimų, rūpinsis manimi, mano gyvenimu ir vaikais. Ir jeigu vaikystėje tuo užsiėmė mama su tėčiu, tai dabar tai bus vyras.

Taigi, pagal šį variantą gaunasi:

Vyras – tėviška figūra, moteris – vaikas, kurį myli ir kuriuo rūpinamasi.

Moteris svajoja, kad ištekėjusi gyvens kaip tėvų namuose. Kad vyras taps jai tėvu ir mama – rūpinsis, mylės, spręs problemas ir bus atsakingas už jos gyvenimą. Iš esmės, kurdama savo šeimą, moteris svajoja atkartoti savo vaikišką infantilią laimę, patirtą tėvų namuose, tik geresniu, idealesniu variantu.

Vyras tokios moters vaizduotėje – rūpestingas mažos mergaitės tėvas. Mergaitė gali rodyti kaprizus. Jeigu dirbs – pinigus leis sau. Reikalaus sau įvairiausių teisių ir laisvių, tačiau bus, žinoma, labai mylima.

Pagal nutylėjimą, kaip ir tėvų namuose, šiame modelyje numatytas atsiskaitymas „tėvams“ ir „tėvų“ (o dabar – vyro) kontrolė, laisvės apribojimas. Tėvai atsakingi už savo vaikus, jie juos kontroliuoja, jie sako, ką reikia daryti, priima pagrindinius sprendimus. Sako, kaip rengtis, kaip elgtis, ką valgyti, kuo užsiimti. Kontrolės lygis kiekvienoje šeimoje individualus.

Tačiau modelyje „tėvas-dukra“ dukra turi žymiai mažiau laisvės ir turi „užsimokėti“ už meilę, rūpestį ir aprūpinimą. „Kol gyveni mano namuose ir mano sąskaita, darysi, ką pasakiau.“ Kaina už tai užmokama įvairi. Jeigu ji tinka, poras visiškai patenkina toks šeimos modelis.

Ir viskas būtų gerai, abu būtų laimingi, jeigu jūsų vyras nesvajotų apie… mamą. Ne apie mažą mergaitę princesę, kuria greičiau jam taps dukra, o apie mamą. Jūsų asmenyje.

Šiame variante žmona tampa mama, o vyras – mylimu ir dievinamu sūneliu. Vyras svajoja, kad moteris taps jam idealia rūpestinga motina, ji iš kažkur visada gaus pinigų. Namuose visada bus švaru, šilta ir sotu. „Mama“ viską suspės, ji viskuo rūpinsis, viską kontroliuos. Būtent ji viską žinos apie jo sveikatą, atsimins gydytojų lankymo dienas, vaistų gėrimo grafiką ir užtikrins teisingą mitybą.

Jeigu yra vaikų, tai vaikų darželiais, mokyklomis, tėvų susirinkimais, gydytojais užsiims būtent ji. „Mama“ susigaudys vyro reikaluose, padės daryti karjerą, tačiau suteiks visišką laisvę.

Visa tai svajonės. O realybėje – jeigu moteris viskuo apsikrauna pati, tame tarpe šeimos aprūpinimu, tada ji neišvengiamai griežtai kontroliuoja kaip namiškiai atlieka pareigas. Vyro ir vaikų „laisvė“ griežtai reglamentuota. Net jeigu „moteris-mama“ nėra pagrindinė šeimos aprūpintoja, šiame modelyje jis vis tiek įveda savo tvarką ir taisykles.

Šitie du modeliai iš tos pačios operos yra susiję su mūsų svajonėmis apie rojų žemėje, jaukius namus, „ramų uostą“. Kad ir koks tu bebūtum, kad ir ką bedarytum – tave pripažins ir tavimi visada pasirūpins. Tu gali sirgti, gali nedirbti, metų metus ieškoti savęs, gali girtuokliauti, gali įsmukti į depresiją – tavimi vis tiek rūpinsis, išlaikys, pakęs (o dar geriau – mylės), tave priims bet kokį ir bet kokią.

Svajonės apie idealius tėvų namus. Apie besąlygišką meilę.

Pasitaiko, kad poroje abu jos nariai turi infantilių pretenzijų vienas kitam. Tai du vaikai, kuriems reikia stiprios, suaugusios antrosios pusės. Alkani berniukas ir mergaitė piktai žiūri vienas į kitą ir nė vienas iš jų negali numalšinti partnerio alkio.

„-Ieškau vyro, kuris manimi rūpintųsi. Išlaikytų mane ir mūsų vaikus. Į kurį galėčiau atsiremti ir patikėti jam savo gyvenimą.

-Aš negaliu tau viso to duoti. Man pačiam reikalinga rūpestinga mama. Moteris, kuri praktiškai viską prisiims sau. Kodėl negalėtum ja tapti tu?“

Štai tokia konflikto esmė. Panašios mintys slypi visuose skandaluose, barniuose, nepasitenkinime, nuoskaudose, nevilties ašarose, vienatvėje, tarpusavio nesupratime.

Iškrova ateina tada, kai žmonės suvokia, jog nė vienas poros narys negali būti kito nario maitintojas, negali duoti to, ko nori antrasis. Kai sužlunga viltis turėti „normalią“ šeimą, kai pasidaro aišku, jog nėra kam manęs pamaitinti, kad išsigelbėjimo nėra. Niekas neateis ir manęs neišgelbės. Niekas neprisiims atsakomybės už mano gyvenimą.

Viskas, ką aš turiu – tai mano atsakomybė už save ir savo vaikus, jeigu jų esama. Ir tik mano reikalas, ką su šia atsakomybe darysiu. Eisiu ieškoti kito maitintojo (maitintojos) ar pradėsiu ieškoti atramos ir jėgų savyje.

Atramos savyje paieškos – sunkus darbas. Šis procesas reiškia pasitraukimo iš priklausomybės nuo santykių pradžią.

Tai darant, būtų gerai nesusirgti didybės manija ir nepradėti manyti, kad galima adekvačiai tempti vienam naštą, kurią derėtų tempti dviem. Ir su vaikais tvarkytis, ir darbais užsiimti, ir visur suspėti ir viską visur apmokėti iki paskutinio cento. Atsipalaiduokite. Jūs ne visagaliai.

Priklausomybė vienas nuo kito santykiuose suteikia vilties, kad tas žmogus užpildys tuštumą mano gyvenime. Užkimš finansinę skylę arba emocinę. „Kol aš su juo/ja, man nieko daugiau nereikės. Nebebūsiu vienišas/vieniša“.

Gerai, kai ši klaida aptinkama, kai suvokiama sava vienatvė ir savo atskirumas nuo kito žmogaus. O taip pat savos pretenzijos, kad kitas taptų maitintoju, tarytum tu būtum žindomas kūdikis. Problema slypi tame, kad tokio alkano vaiko neįmanoma pasotinti. Šitą poreikį, šitą vidinę tuštumą savyje galima tik aptikti. O paskui užpildyti ją jau ne kito žmogaus, o savu gyvenimu. Knygomis, kūryba, mokymusi, bendravimu su įvairiais žmonėmis, draugyste, vaikų auklėjimu, darbu, įdomiais projektais, kelionėmis.

Ir daugiau nemėginti užpildyti šią tuštumą vieno žmogaus pastangomis. Visai tikėtina, kad tas žmogus turi savo tuštumą.

Šaltinis