Svetima laimė

Kas pavydi svetimos laimės – tegu ją pasiima. Kartu su visu kitu „bagažu“, savaime suprantama. Kartu su likimu. Nes vieno be kito nebūna. Pavydėjote karaliui Polikratui, kuris maudėsi prabangoje – o gyvenimą jis baigė ant iešmo. Jį gyvą iškepė priešai užkariautoje karalystėje. Tai pasiimkite Polikrato laimę, negaila! Komplekte su jo likimu.

Pavydi šlovės sportininkui – tegu gauna šlovę. Ir plyšusius raiščius, sužalotą stuburą, ir nesibaigiančias treniruotes nuo ryto iki vakaro.

Kelkis nuo išgulėtos sofos ir bėk! Tuojau pat. Nes pražiopsosi laimę ir publika nuo tavęs nusisuks.

Pavydi savo draugei – gauk drauge su jos laime ligas ir vaikystėje patirtas kančias. Jos mama buvo tironė. Mušė. Žemino. Tyčiojosi. Ir sunkią ligą, kuria ji sirgo – irgi pasiimk. Kartu su jos didžiuliu namu ir aukštu postu.

Pasiimkite didžio aktoriaus laimę! Ir jo depresiją tame pačiame komplekte. Ir vaiko netektį… Ach taip, pavyduolis visai pamiršo, kad aktoriui teko visa tai pergyventi…

Pasiimkite ir politiko laimę. Kartu su baimėmis, nerimu, pasikėsinimais į jo gyvybę.

Visa tai galite gauti tik viename komplekte, gerbiami pavyduoliai. Tiesiog normalūs žmonės nelabai linkę pasakoti apie savo sunkumus.

Pavyduolis nežino svetimo gyvenimo aplinkybių. Ir niekas nežino, kiek tas žmogus išgyvens. Taip kad galima dar ir gerokai savo gyvenimą sutrumpinti, kai gauni svetimą laimę. Šimtą kartų pagalvok, prieš tai kai pradėsi aikčioti: ach, kaip tau pasisekė! Atiduok man savo laimę!

Svetima laimė – kaip svetimi batai. Gražūs, madingi, nuostabūs. Trimis numeriais mažesni. Tegu užsimauna pavyduoliai mūsų batus – tik kad nusiimti negalėtų. Patys iš likimo iškaulijo. Patys save su jumis lygino ir aimanavo. Tai tegu pasiima. Ir paskui neverkia. O jeigu apsiverks – negaila. Patys pasisiūlė nešti mūsų gyvenimo kryžių.

Šaltinis