Ramybė – būsena, kurios dažnai ilgimės ir linkime vieni kitiems. Kodėl ji taip sunkiai pasiekiama? Kasdienis gyvenimas kiekvieną iš mūsų nuolat verčia skubėti, lenktyniauti, būti pareigingesniems, veržlesniems, nei iš tiesų esame. Yra daugybė dalykų, kurie mus trikdo, sekina, skaudina, liūdina, bet mes negalime jų pakeisti. Tai kurgi ji, toji ramybė? Kaip ją pasiekti, o pasiekus – išsaugoti?
Prancūzų psichiatras Christophe‘as André savo knygoje „Ramybė“ rašo apie tyrimą, kuris parodė, kad neseniai našliais tapę žmonės (maždaug prieš pusmetį), kuriems pavyksta nuoširdžiai šypsotis prisiminus mirusį sutuoktinį (ir, nepaisant nieko, galvoti, kokia laimė, kad jį pažino), praėjus porai metų, dažnai bus sėkmingiausiai atsigavę. „Tikriausiai todėl, kad, nepaisydami liūdesio ir netekties, sugebėjo prisiminti gražius dalykus ir laimingas drauge praleistas valandas“, – svarsto autorius.
Lrytas.lt pateikia knygos „Ramybė“ („Tyto alba“, 2014) ištrauką:
Šypsotis
Tu visada truputį nepasitiki dirbtinėmis šypsenomis. Žinai, kad jos kaip ir žodžiai: jomis galima meluoti, galima prisidengti. Taip pat žinai, kad jos turi milžinišką galią. Šalia demonstratyvių arba apsimestinių šypsenų („Matote, kaip gerai jaučiuosi arba kaip aš savimi pasitikiu!“) yra ir raminančių, paguodžiančių.
Tau patinka nuoširdžios ir paprastos šypsenos: kai šypsosi nepažįstamasis, rodantis tau, pasiklydusiam, kelią, kai tau, išsigandusiam, šypsosi gydytojas, kai šypsosi žmogus, kurį bijojai sutrukdyti, tave pasitikdamas. Atrodo, kad jose matai ramios brolystės pranešimą: sveikas gyvas, priklausome tai pačiai žmonių šeimai.
Anądien, kai žiūrėjai į daugybę liūdnų veidų metro, akimirką žvilgtelėjęs į stiklą suvokei, kad ir tavo veidas liūdnas: apsiblausęs, niūrus. Nors tuo metu tavo gyvenime nebuvo jokio ypatingo rūpesčio. Tačiau veidas buvo liūdnas.
Išspaudei nežymią šypsenėlę – šiaip, norėjai pažiūrėti, kas išeis. Pagalvojai, kad atšiaurią išraišką gali pataupyti nesėkmingoms dienoms. O kitomis, normaliomis, dienomis pamėginsi švelniai šypsotis. Keista, bet pasirodė, kad nuo tos niekam neskirtos (skirtos vien sau) šypsenėlės pasijunti geriau. Gal šypsena veikia ne vien išorę, bet ir vidų?
Tekstas kopijuokliu padaugintame lapelyje, kurį matome daugybėje sekretoriatų ir administracijos kabinetų: „Šypsantis dirba penkiolika raumenų, o susiraukus – keturiasdešimt. Ilsėkitės: šypsokitės!“, nė nesuvokiant, pagrįstas tvirtu neuropsichologiniu pagrindu.
Emocijų specialistai gerai žino šį reiškinį: dėl grįžtamojo ryšio šypsantis gausėja teigiamų vidinių būsenų.
Smagiausi šio pobūdžio tyrimai: į humoristinius piešinius žiūrėkite sukandęs dantimis pieštuką (pamėginkite ir pamatysite į šypseną panašią grimasą) arba suspaudęs jį lūpomis (veide atsiranda liūdna mina). Piešiniai, į kuriuos žiūrime net ir šiek tiek priverstinai šypsodamiesi, atrodo linksmesni už tuos, į kuriuos žiūrime nuleidę lūpų kampučius.
Šypsodamiesi labiau vertiname gyvenimą, negu būdami susiraukę…
Gražus ir jaudinantis tyrimas taip pat parodė, kad neseniai našliais tapę žmonės (maždaug prieš pusmetį), kuriems pavyksta nuoširdžiai šypsotis prisiminus mirusį sutuoktinį (ir, nepaisant nieko, galvoti, kokia laimė, kad jį pažino), praėjus porai metų, dažnai bus sėkmingiausiai atsigavę. Tikriausiai todėl, kad, nepaisydami liūdesio ir netekties, sugebėjo prisiminti gražius dalykus ir laimingas drauge praleistas valandas.
Svarbu: gebėjimo šypsotis užplūdus liūdesiui apsauginis poveikis būna dar stipresnis, kai šypsena nuoširdi ir atitinka tikras vidines būsenas. Juk galime atskirti, kada šypsena tikra, o kada apsimestinė.
Iš tiesų, „standartinę“ šypseną emocijų raiškos specialistai vaizdo įraše lengvai atskiria: sustingusi, nekintama, ji visai neatspindi žmogaus vidaus, vien troškimą žaisti socialinių stereotipų žaidimą. Priešingai, tikra šypsena apima ne tik burną, bet ir visą veidą, įtraukia taip pat ir aplink akis esančius raumenis, kuriuos valingai įtempti simetriškai beveik neįmanoma.
Gebėjimas šypsotis iš sielos gelmių patekus į liūdesio srautą – veikiau išmintis nei pasąmoninė reakcija, priešingai negu mano niurgzliai ir pesimistai.
Tačiau, suprantama, tai turi būti laisvas pasirinkimas ir pilkoje kasdienybėje susiformavęs įprotis, kuris padėtų pajusti malonės akimirkas, nesvarbu, kokie suvaržymai ar įsipareigojimai slėgtų (nė nekalbant apie sunkumus ar kančias).
