Taisyklės svarbiau už vaiką?

„Tėvai turi elgtis nuosekliai. Jeigu pasakė „ne“, reiškia „ne“ – ir šiandien, ir rytoj, ir poryt. Tėvų žodis neturi būti keičiamas. Negalima keisti taisyklių, priklausomai nuo nuotaikos“. Visos šios frazės visada kėlė man nuostabą.

Štai, pavyzdžiui, maistas. Visiems akivaizdu, kad daug saldumynų negalima. Viskas teisinga. Visi su tuo sutinka. Bet štai atėjome iš pasivaikščiojimo kovo pradžioje, sustipę po bjauriu smulkiu lietumi, sėdime už stalo susigūžę ir kertame jau antrą pakelį šokoladinių sausainių. Ir visiems gera.

Arba: „Ledai – blogis“. Šalti riebalai. Padidinta cukraus koncentracija. Siaubas. O vasarą, per karščius, pirkome po 10 pakelių skanėsto penkiems žmonėms ir šlemštėme be jokio sąžinės graužimo.

Na gerai, su maistu visko pasitaiko. Pakalbėkime apie režimą. Argi čia gali būti kokių nors išimčių?

Pavyzdžiui, mokykla. Čia jau rimta. Lankyti reikia kiekvieną dieną. Reikia namų darbus ruošti. Tačiau kaip puiku nusimuilinti iš pamokų!

Netgi ne dėl lengvo peršalimo, o tiesiog šiaip – nuotaika tokia! Savaime aišku, kad ne dažnai ar beveik niekada, bet vis dėlto – kartais – pabusti nuo žadintuvo skambučio ir garsiai pasakyti: „Šiandien neiname į mokyklą, miegam toliau“. Ir vaikai, vos pabudę, vėl suminga, ir šnarpščia iki devintos, o paskui dūlinėja apsimiegoję po namus visą rytą su pižamomis ir patys netiki tokia išeigine vidury savaitės ir kad niekam nieko iš jų šiandien nereikia.

Mes įgrūdame save į ankštus rėmus, dažniausiai netgi ne į savus, o įpirštus iš šalies. Kankiname vaikus neišpildomomis taisyklėmis, kad nuo pat vaikystės išmokytume darbo ir tvarkos. Stengiamės atitikti nežinia ką, vietoje to, kad gyventume šios dienos realybėje. Tai neteisinga…

Neteisinga, kad taisyklės svarbesnės už gyvenimą.

Neteisinga, kad „NE yra NE, ir jokių išimčių!“

„Ne yra ne“ reikia taikyti atsižvelgiant į šio momento aplinkybes. Už lango vasaris, minus du šalčio ir šlapias sniegas? Savaime aišku, kad valgyti ledų lauke negalima. Už lango liepa, plius dvidešimt penki? Ledai ne šiaip leistini, lauke, saulėkaitoje jie tiesiog būtini!

„Kol neparuoši namų darbų, nežiūrėsi filmukų!“ – irgi neteisinga. Tai kenksminga ir nežmoniška nuostata, nes situacijos visada skirtingos. Būna, kad vaiką apima tokia nuotaika, jis jaučia tokį nuovargį, kad tiesiog būtina leisti jam pusvalandį atsikvėpti priešais ekraną – ir tik tada pasodinti namų darbų ruošti, o gal ir visai juos atšaukti, geriau pasivaikščioti su juo parke. O ne pamokslauti: „Kol neparuoši namų darbų, negausi telefono!“, nors būtent taip su vaikais susitarėme, kai padovanojome pirmą išmanųjį.

Na, taip, susitarėme. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, kartais sutartis galima pakoreguoti.

Ir vaikas turi suprasti, jausti, žinoti – kad mama visada pirmiausiai atsižvelgs į jį, ir tik po to kalbės apie taisykles.

Iš pradžių išklausys jo argumentus, ginčysis, įsigilins į situaciją, stengsis suprasti, kodėl tokia neįdomi matematika ar muzika, ir tik paskui kalbės apie taisykles ir apie tai, kad būtina užbaigti, kas pradėta.

Nebūtina. Kartais galima ir reikia atsikratyti visų neesminių dalykų. Ir tada atsiras šansas susirasti kažką išties esminio ir svarbaus.

Kartais tenka pažeisti savo pažadą gyventi iki mirtis išskirs ir palikti nemylimą žmogų, kad galėtum sutikti mylimąjį.

Kartais galima suplėšyti pasirašytą darbo sutartį ir išvažiuoti prie jūros, kad galėtum ramiai pamąstyti, kuo gi tu iš tikrųjų norėtum užsiimti.

Tačiau visam tam reikia pasiruošti dar vaikystėje. Ir nuo mažų dienų žinoti, kad nė viena taisyklė niekada nebus svarbesnė už tave, išskyrus vieną – jokio smurto, jokios prievartos. Visose kitose srityse – esi laisvas, nežiūrint į jokius parašus ir pažadus.

Paaiškinti vaikui tai gali tik tėvai. Ir tik vienu būdu: negrūdant vaiko į taisyklių narvą, o keičiant taisykles, atsižvelgiant į konkrečius vaiko poreikius.

Šaltinis