Tarsi ne mano vaikas!

„Kaipgi taip? Tokia miela mergaitė augo. Mandagi, draugiška, o dabar tarsi ne mano vaikas! Pastoviai ginčijasi, priešgyniauja, balsą kelia. Įsivaizduoji, ką vakar pareiškė? „Išeik iš mano kambario ir uždaryk duris iš anos pusės!“ Ir man priešgyniauja, ir mokytojams, ir giminaičiams. Močiutė tabletes saujomis ryja…“ – ašarodama skundžiasi man trylikos metų dukters mama.

Dukra išties buvo labai paklusni mergaitė, nekėlė jokių problemų. „Ne mamos vaiku“ tapo, sulaukusi dvylikos. Ji staiga ėmė ginti savo požiūrį, nesutikti su tėvų reikalavimais, pradėjo „atsainiai“ žvelgti į mokslus ir meno mokyklą. Iš tikrųjų – nieko neįprasto, tiesiog atėjo laikas, kurio taip bijo tėvai ir mokytojai, ir kuriam būdingas štai toks vaiko elgesys.

Brendimo periodas labai sudėtingas. Nesileisiu į mokslines džiungles, kad paaiškinčiau šiuo laikotarpiu vykstančius hormoninius ir kitus pokyčius organizme, visa tai tėvai puikiausiai žino. Geriau išsiaiškinkime, kas brendimo metu vyksta paauglio galvoje ir širdyje.

Žmogus pradeda atrasti nelabai sau malonius dalykus. Jis supranta, kad pasaulis nėra toks geras ir rūpestingas, koks atrodė anksčiau. Jis pradeda matyti neteisybę. Vaikas suvokia, kad pasaulyje be mamos ir tėčio, kurie myli ir vertina tave bet kokį, yra milijonai žmonių, kuriems reikia įrodyti, kad esi kažko vertas. Tiksliau, mama ir tėtis, kuriems buvai vertingas bet koks, dabar irgi tapo to neteisingo ir kartais žiauraus pasaulio dalimi. Ką su tuo pasauliu daryti ir kaip susirasti jame vietą, bręstantis žmogus nežino. O daryti ir ieškoti reikia. Būtina tvirtai atsistoti ant kojų.

Yra daug būdų tai padaryti, pavyzdžiui, gerai mokytis, ir tada iškilsi aukščiau už kitus. Arba pasiekti rezultatų sporte, ir tada tave užkels ant pjedestalo. Tačiau šie ir kiti panašūs būdai neduoda greito rezultato, o norisi viską gauti čia ir dabar. Be to – reikia dirbti ir stengtis. Ir žmogus, ypač jei neturi savyje resursų toms pastangoms, pasirenka patį paprasčiausią kelią.

Pats paprasčiausias būdas pakilti aukščiau viso to – nuleisti žemyn greta esančius žmones. O greta esame mes – tėvai. Ir mums kliūna daugiausia.

Labai sunku suvaldyti paauglišką įžūlumą. Reikia būti Motina Tereza, kad neįsiustum dėl mylimo vaikelio riksmo: „Užknisai tu mane, dink iš akių!“

Ką gi daryti?

Vaikas grubus ne iš blogos valios. Jūs gi turbūt nemanote, kad jis dar iš vakaro kruopščiai kuria klastingą planą, kaip skaudžiau jus užgauti? Prisiminkite savo jausmus, kai pradedate rėkti. Tikriausiai paskui gailitės, tiesa? Ir su vaiku tas pats. Skirtumas tik tas, kad mes, suaugę žmonės, galime sąmoningai suvokti, kas vyksta ir prognozuoti rezultatą. Vaikas tokių įgūdžių dar neturi. O ką daro mama, kol vaikui dar nesusiformavo įgūdžiai? Padeda. Kai mokėte jį šluostytis užpakaliuką po tualeto, irgi buvo nelabai malonu, bet jums gi nešaudavo į galvą rėkti ir bausti vaiką už tai, ko jis dar nemoka daryti?

Patarimai

Sustokime minutėlei, nes abu juk žinome, kad pokalbis tokiu tonu baigsis konfliktu. Mums barnis nereikalingas, mums reikia susitarti. Dėl to leiskime sau 10 minučių atvėsti ir tada pradėsime iš naujo.

Žinau, kad dabar taip grubiai kalbi ne tu, o tavo nervai. Tau sunku, aš suprantu. Ir bus dar sunkiau, jei ir toliau kalbėsi tokiu tonu. Puikiai žinau, kad paskui tu gailiesi ir kankiniesi, o aš nenoriu, kad tave kankintų kaltė.

Tu puikiai supranti, kad aš galiu tau atsakyti lygiai taip pat grubiai, ir netgi grubiau. Bet aš negaliu sau to leisti, nes tave myliu. Siūlau nusiraminti ir pasikalbėti ramiai.

Aš galiu išeiti, bet tau dabar sunku. Esu mama, dėl to negaliu palikti savo vaiko, kai jam blogai. Aš nenoriu, kad tu kentėtum ir atsiprašinėtum, dėl to siūlau tiesiog dabar pakeisti pokalbio toną.

Mums vis tiek teks kartu gyventi ir bendrauti. Dėl to pagalvokime, kaipgi galėsime žvelgti vienas kitam į akis, jei ir toliau kalbėsimės tokiu tonu?

Tu žinai, kad nė vienam suaugusiam žmogui neleisčiau šitaip su manimi kalbėti. Tačiau tu – visai kitas reikalas, tu dar nemoki tvardytis. Dėl to pasistengsiu nereaguoti į tavo ką tik pasakytus žodžius, o tu pasistenk nusiraminti ir pradėti kalbėti kitaip.

Kam gi kėdes laužyti? Štai būtent – kodėl ir kam? Ko siekiame ir ką pasieksime? Išskyrus gaisrą? Ar pradės vaikas ramiau su jumis šnekėti? Sekantį kartą gerai pagalvos, prieš pradėdamas grubiai elgtis? Mes puikiai žinome, kad nieko jis nepagalvos. Bet kurį konfliktą laimi emociškai ir psichologiškai stipresnis žmogus. O stipresniais turime būti mes, suaugusieji, kitaip vaikas praras atramą. Jėgos mums priduoda mūsų branda, kuri ir apdovanojo mus patirtimi bei išmintimi. Skirtingai nei vaikas, mes jau žinome, kad gyvendami po vienu stogu su paaugliu, tarsi vaikštome po minų lauką. Sprogimas įvykti gali bet kuriuo momentu ir dėl bet kokios priežasties. Vaikas tam nepasirengęs, o mes – pasirengę.

Patarimai

Prisiminkime, kad atsakyti riksmais į riksmus mes jau bandėme, ir nieko gero iš to neišėjo. Įsijungiame logiką: jeigu tai neveikia, reiškia, naudoti šį metodą beprasmiška. Kartojame sau mantrą: „Aš esu labiau suaugęs, aš protingesnis, aš moku susitvardyti…“

Bandome suprasti, ko siekia vaikas šioje konkrečioje situacijoje. Kodėl siekiate, kad jis būtinai jums paklustų? Jums tikrai mirtinai būtina, kad dukra būtent šiuo konkrečiu momentu išplautų indus? Kodėl? Jeigu esate tikra, kad tai būtina – paaiškinkite, kodėl po pusvalandžio indų plauti jau nebegalima (prasidės karas, jums visam likusiam gyvenimui atjungs vandenį, indai pradės pūti ir t.t.) Neretai pradedame atakuoti vaikus visiškai tuščioje vietoje su lozungu „tegu žino savo vietą“. Kad nė žodžio atgal nedrįstų cyptelėti! Ir kas čia gero? Jei neišmoks prieštarauti jums – nesugebės ateityje prieštarauti visiems kitiems. Pavyzdžiui, nesugebės pasakyti „ne“ draugams, pasiūliusiems paragauti narkotikų. Neturės patirties ginti savo pozicijų, užtat įpras visada nuolankiai paklusti visiems, kas vyresnis, stipresnis ir t.t.

Į mano konsultaciją atėjo mama, kuri laikė baisia problema dukters nenorą lyginti drabužių, vos tik ji šito paprašo.

-Tėvas liepia – ji lygina. Aš pasakau – nė už ką. Ką daryti?

-Tai tegu tėvas ir liepia. – patariau aš. – Kas jums svarbiau – kad drabužiai būtų išlyginti, ar kad dukra jums besąlygiškai paklustų?

Kaip matote, viskas daug paprasčiau, nei atrodo. Kompromisas dažniausiai išgelbėja ir nuo grubumo, ir apskritai nuo konflikto.

Dedamės į galvą: meilė – tai ne visada „taip“. Meilė – tai kai žmogus nebijo pasakyti „ne“.

Paaugliai trokšta laisvės. Tai vienintelis dalykas, kurio jie šiuo metu nori. Paprasčiausia yra duoti laisvę ten, kur tai įmanoma. Neretai pradedame širsti apskritai be jokios priežasties. Maldauju – pamirškite pagaliau tą nelemtą „ar užsidėjai kepurę?“ Kokia prasmė kontroliuoti tokius dalykus, jei vaikas, jeigu ir paklus bei užsidės tą nelemtą kepurę, vis tiek nusiims ją, vos išėjęs į lauką?

Vaikas buvo grubus su mokytoju – tai vaiko ir mokytojo santykiai, nereikia į juos kišti nosies. Padėti reikia, netgi būtina. Padėti – tai išgirsti vaiką, suprasti jo elgesio priežastį, patarti, kaip elgtis ir įsikišti, jei to reikalauja situacija ir pats vaikas prašo. Ir būtinai būti vaiko pusėje. Poroje vaikas-mokytojas, vaikas visada yra silpnesnė grandis. Konflikto situacijoje jis dažniausiai tampa auka. O auka ginasi, kaip moka. Kaip lygus su lygiu kalbėti gali tik du suaugę žmonės.

Patarimai

Suprantu, kepurė sugadins šukuoseną. Tiesiog įsidėk ją į kuprinę. Man taip ramiau, tu juk gali tai padaryti dėl manęs?

Aš žinau, kad konfliktuoji su angliste. Jeigu reikia pagalbos – aš pasiruošusi. Anglistė – tik viena iš daugelio žmonių, kuriuos teks sutikti gyvenime. Kartu pagalvokime, kaip panaudoti ją vietoje nemokamo treniruoklio. Pamėgink rytoj būti su ja pabrėžtinai mandagus ir niekur jai neprieštarauk. Arba pasakyk, kad jai labai tinka suknelė. Vakare aptarsime – suveikė ar ne.

Supynės supasi tada, kai jas siūbuoja iš dviejų pusių. Sustabdyti jas galima tik dviem būdais: pasitraukti į šalį arba išsimūryti sieną, į kurią jos trenksis ir sustos, t.y. – netikėtą kliūtį.

Patarimas

Tau vėl nepavyko pasakyti to ramiai, gaila. Imkime ir parepetuokime, kaip galima būtų pasakyti tai kitokiu būdu.

Na, ką, zuikuti – vėl rėkiame, vėl šaukiame, vėl nesigauna ramiai pasakyti… Duok aš tave apkabinsiu, pagailėsiu, brangenybe tu mano…

Gal tau reikia kokios nors pagalbos? Nes šiandien toks nervingas…

Taip, aš neteisi, tau reikia eiti į lauką, o aš liepiu indus plauti. Susitarkime, kada tu juos išplausi.

Pamėginkite ir garantuoju: pokalbyje iš karto stos pauzė, kadangi vaikas ruošėsi visiškai kitokiai jūsų reakcijai!

Agresyvaus tono priežasčių gali būti labai daug ir pačių įvairiausių.

Kodėl vaikui lengviau pasakyti kažką grubaus, nei pasikalbėti ramiai? Juk ramybė yra šimteriopai rezultatyvesnė. Patyrinėkite savo reakciją į grubumą. Dažniausiai mes užpykstame ir išeiname, o vaikui tik to ir tereikia. Jis nežino, kaip elgtis konflikto metu. O jeigu nežino, reikia išmokyti. Skaitykite drauge straipsnius apie konfliktologiją, darykite bet ką, svarbiausia, kad paauglys suprastų: jūsų netenkina tokia situacija ir jūs pasirengę iki galo kovoti dėl ramybės šeimoje.

Ir dar. Visi vaikai įžūlėja, juk ribų jie kol kas nežino. Normaliuose santykiuose pastatyti vaiką į vietą nėra sudėtinga (žr. patarimus), bet jeigu tai tapo nuolatine problema, čia jau reikia nagrinėti situaciją. Periodiškas grubumas – ne iš gero gyvenimo, net jei iš šalies atrodo, kad vaikui viskas gerai. Be to, mes bet kokioje situacijoje labai mėgstame vietoje ir ne vietoje vartoti tą žodį „grubumas“ ir bet kokią situaciją suvedame į vieną troškimą – „nurodyti vaikui jo vietą“. Jeigu grubumas vaikui tapo norma, problema glūdi santykiuose.

Dėl problemų santykiuose su tėvais, kažkam prasideda ligos, kažkas visą gyvenimą stengiasi pataikauti. O kažkas tampa grubus. Kitaip sakant, grubumas – tai požymis, jog dar ne viskas prarasta. Kur kas blogiau, kada serga ar pataikauja.

Stebuklingos lazdelės nėra. Efektyvi kova su paauglių grubumu – tai dažniausiai tėvų kova su savo pačių problemomis. O jų daug, labai daug.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti