Tėtis - irgi šaunuolis

Tėtis – irgi šaunuolis

Mamų ir moterų forumuose ir socialiniuose tinkluose itin dažnas devizas, su kuriuo kaip su vėliava žygiuoja ir jaunos, ir jau patirties turinčios mamytės. Lozungas maždaug toks: „Aš mama, ir jau vien dėl to – didvyrė!“ Aš mama, dėl to man visi skolingi ir visi viską privalo. Ypatingai – kas? Ypatingai vyras. Jau jis tai tikrai nieko nepadarė, vieną kartą pajautė malonumą ir viskas. O aš jo labui tikrą žygdarbį padariau. Aš jo vaiką išnešiojau, pagimdžiau, maitinu ir auklėju. Aš pagimdžiau, o jis naudojasi. Netgi ji pavardę vaikas gavo. Dėl to jis skolingas man iki grabo lentos. Skolingas daug ir kategoriškai. Ir įprasto pinigų uždirbimo nepakanka. Jis privalo užsiimti vaiku, padėti namuose, rūpintis manimi, kentėti mano hormonų audras, suprasti mane, susitaikyti su manimi, štai tokia, kokia dabar esu, duoti man laiko pailsėti, atspėti mano troškimus ir poreikius. Ir dar labai daug ką jis man privalo.

Patikėkite, mylinčiam vyrui visa tai – natūralus santykių su moterimi, kuri pasirengusi priimti jo meilę, tęsinys. Jeigu jis irgi norėjo vaiko ir jiedu drauge priėmė tokį sprendimą.



Tačiau netgi mylintį vyrą gali įsiutinti žodis „privalai“, o taip pat pretenzijos ir skandalai šia tema. Ir bet koks noras kažką daryti jam išgaruos. Visiškai. Be to, jam dings noras ką nors daryti ne tik jums, bet ir vaikui, kas itin liūdna. Gausime klasikinę situaciją – jam į viską nusispjauti, jam netgi vaikas nereikalingas, jis nieko mūsų labui nedaro ir nenori daryti.

Taip, išnešioti vaiką, pagimdyti ir būti su juo pirmaisiais metais – labai nelengvas darbas. Neneigsiu šito, pati turiu keturis vaikus, žinau, ką kalbu. Ir pagalbos labai norisi. Ypač iš vyro, mes juk plaukiame ta pačia valtimi. Bet kas jums pasakė, kad vyrams lengviau?

Iš pradžių jį tarkuoja nėščia žmona. Jai, matote, hormonai ir ji netgi nepastebi, kokia tapo neadekvačia. Be to, ji staiga pavirsta visiškai kita moterimi, kurią jam sunku suprasti. Vakar ji mėgo vakarėlius, šiandien nori tupėti namuose. Be to, kartu su vyru, kad jis irgi niekur neitų ir sėdėtų šalia. Tik ar jis tam pasiruošęs? Juk jis vedė kitą moterį.

Vakar ji buvo kupina jėgų, o dabar štai jau kelintą mėnesį permanentiškai ligota – jai šleikštulys, jėgų nėra, tai galvą skauda, tai dar kažką. Plius aibė pergyvenimų dėl mažylio – ir kam visa tai išsakyti? Žinoma, vyrui. Manote lengva, išklausyti ir suvirškinti visą tą srautą?

O pačiam vyrui dėmesio vis mažiau ir mažiau. Apie jį išvis pamiršta ir prisimena tik algos dieną. Svarbiausia, kad po kojomis nesipainiotų, netrukdytų, netriukšmautų. Šeimoje jis jau praktiškai nieko negauna, išskyrus priekaištus ir visus tuos „tu privalai“. Aš gi tavo vaiko laukiuosi, reiškia viskas, kas anksčiau buvo tavo, dabar atiteko jam.

Vyras apskritai ne iš karto supranta, kad moters pilve vaikas. Jam visa tai atrodo taip, kad žmona išsikraustė iš proto ir dėl kompanijos nori dar ir jį paskui save nusitempti. Juk jis, žmonos manymu, turi čiupinėti jos pilvą ir su tuo pilvu kalbėtis. O tai kažkaip keistoka, žvelgiant vyro, kuris kol kas dar ne viską suprato, akimis.

Paskui – gimdymas, po kurio žmona vėl ne tokia – pati sau nepatinka, jėgų ne per daugiausia, o ir išsimiegoti nesigauna. Moteris nervuota, nuraminti jos neįmanoma, kad ir ką bedarytum – viskas bus negerai. Toliau – motinystės atostogos, kurias ji galėtų praleisti su džiaugsmu, bet kažkodėl išsikelia sau fantastinio masto tikslus – visur suspėti ir visiems įtikti, tuo pat metu pergyvenant dėl to, kad ji nedirba ir gyvena kaip „išlaikytinė“. Vietoje to, kad pasimokytų prašyti pagalbos ir pinigų iš vyro, ji laukia, kad jis kaip aiškiaregis pats viską supras ir atneš viską ant lėkštutės su mėlynu kaspinėliu. Ir dėl to visko reikalauja skandalų pagalba. Galiausiai negauna to, kas jai būtina ir panyra į rimtą gilų stresą.

Ant vyro užgriūva irgi nemenka našta, nors moteris to nepastebi. Iškentėti besilaukiančią žmoną pajėgus anaiptol ne kiekvienas, ypač jei žmona pati nėra harmoninga su pačia savimi ir labai priklauso nuo svetimos nuomonės. Išgyventi su ką tik mama tapusia žmona, ypač jeigu ji bando atitikti visas visuomenės normas – išvis nerealu.

Vien jau tai, kad vyras iki šiol vis dar su jumis – vien tai jau yra vyriškas žygdarbis.

O baisiausia, kai garsiai konstatuojama ir apkaltinama, jog jis – blogas tėvas, kad jam nusispjauti į vaiką, kad iš jo jokios naudos. Po tokio kaltinimo vyras vargu ar turės stimulą jums įrodyti, kad tai netiesa. Vyriškas variantas – įlįsti į urvą, kad galima būtų šitą įžeidimą suvirškinti. Arba, jeigu žmona privedė jį iki įniršio stadijos – pakelti balsą, trenkti kumščiu per stalą, išlieti visą savo pyktį ir susikaupusią įtampą. O tai labai pavojingas žaidimas, šitaip geriau išvis nežaisti.

Moteris turi pranašumą – motinystei susiformuoti ji turi 9 mėnesius, kurie kupini įvairių įvykių, susijusių su mažyliu. Kol jis dar negimė, ji jau tiek daug drauge su juo pergyveno! O vyro kelias prasideda tik vaikui gimus. Kiek jam prireiks laiko? Nežinia. Tačiau reikia suteikti jam šią galimybę.

Vertinkite vyrus. Vertinkite juose tėvystės užuomazgas, kurioms reikia laiko, kad užaugtų ir sužydėtų. Vertinkite jų pastangas, juk būtent dėl jūsų jie dirba ir skiria jums tiek daug jėgų. Jūs abu šaunuoliai, kiekvienas savaip. Jūs abu dirbate labai svarbų darbą tiesiog dabar, šiuo momentu. Gerbkite vyrą, kad ir vaikai galėtų jį gerbti. Dėkokite už viską, ką jie daro. Būti mama gerokai lengviau, kai šalia yra mažylio tėtis. O kiek tėtis gali būti tėčiu – labai daug priklauso nuo mamos.

Šaltinis