Tėvai auklėja vaiką taip pat, kaip patys buvo auklėjami

Visiems norisi būti gerais tėvais, jei ne pačiais geriausiais. O kai kuriems idealių tėvų statusas tampa svarbiausiu gyvenime. Bet juk tai visiškai skirtingi dalykai: ką galvoju apie save, kaip tėvą/motiną, ir ką iš tikrųjų jaučia ir galvoja vaikas apie mane.

Tėvai blogo nepatars

Štai čia susiformuoja pirmasis konfliktas. Mes visada linkime vaikui geriausio. Mes juk nepatarsime jam kažko blogo, teisingai?

Pasąmonėje tėvai asocijuojasi su saugumu. Tačiau anaiptol ne visiems ir ne visada. Ir tada asmenybėje susiformuoja vidinis konfliktas. Tėvai lyg ir turi palaikyti, užtikrinti saugumą, mylėti, o jie skaudina, griauna, naikina, kartais visiškai to nesuvokdami. Tačiau vaikui nerūpi, suvokia tai tėvai, ar nesuvokia, vaiko protas viską fiksuoja. O toliau, remdamasis surinkta medžiaga, susikuria santykių su tėvais modelį. Ir ne vien su tėvais, bet ir su savimi bei pasauliu apskritai.

Ir vaikas pasikeičia, jo širdis sužalota, neretai prasideda ir somatinės ligos. Pamenate vaikų ligas, atseit, visi vaikai iki 3 metų turi daug visko persirgti ir tai yra norma? O iš tikrųjų jų maži kūneliai ir mažos širdelės stengiasi adaptuotis prie tėvų spaudimo ir prie tėvų tarpusavio santykių. Ir tai – didžiulis stresas bet kurio amžiaus vaikui.

Taigi. Būdai ir priežastys.

Pradėsiu nuo paprasčiausių ir baigsiu sudėtingiausiais. Sudėtinga – reiškia, kad tai sunkiai suvokia tiek vaikas, tiek suaugusieji, kad tai ypatingai sunkiai traumuoja.

Labiausiai paplitę grasinimai:

  • Jeigu šito nedarysi, mama tave paliks, atiduos;
  • Tu mane liūdini, aš tavo dėka blogai jaučiuosi;
  • Toks vaikas man nereikalingas, jeigu blogai elgsiesi – atiduosiu…
  • Aš tuojau pašauksiu tėvą;
  • Aš dabar viską papasakosiu tavo mamai;
  • Tu gi berniukas, ko suskystėjai?
  • Tu vyresnis, dėl turi visada nusileisti jaunesniam…

Tęsti galima iki begalybės. Vaikas, kad išsaugotų suaugusių palankumą, priverstas atsisakyti savęs, savo troškimų ir, kaip rezultatas – ieško savęs ir neranda visą likusį gyvenimą.

Tėvai palygino savo vaiką su kitais vaikais. O tai bet kuriam mažyliui sukels pavydo jausmą, prasidės slopinama agresija tėvų ir varžovo, su kuriuo jį palygino, adresu. O toliau – visas gyvenimas kaip nesibaigiančios varžybos. Ir žmogus net neprisimena, kada visa tai prasidėjo.

Tėvai atkakliai siekia, kad vaikas įgytų savybių, kurių neturi patys tėvai, bet labai norėtų turėti. Kad vaikas taptų tuo, kuo nesugebėjo tapti kažkuris iš tėvų. Vaikas, kad neliūdintų tėvų, bando jiems įtikti, atsisako savo paties individualaus likimo ir realizuoja tėvų fantazijas. Gyvena ne savo, o tėvų gyvenimą. O viduje kaupiasi susierzinimas, nepasitenkinimas ir pyktis – ant savęs ir tėvų.

Šeimos scenarijai

Šeimos scenarijus – tai konkrečiai šeimai tipiškas elgesio modelis, perduodamas iš kartos į kartą. Tai spektaklis, kuriame vaidmenys paskirstyti iš anksto. Scenarijai neretai būna labai negatyvūs, o vaikai tampa jų įkaitais.

Sunkiausia ir skausmingiausia – kai vaikas vaidina trečiojo asmens vaidmenį tėvų atžvilgiu. Kažkuris iš tėvų arba abu drauge naudoja vaiką kaip įrankį manipuliacijoms, nukreiptoms prieš sutuoktinį. Vaikas įtraukiamas į šiuos nesveikus santykius, tėvai pradeda bendrauti vienas su kitu tik per vaiką, rafinuotai ir išradingai skaudindami kits kitą, mušdami į skaudžiausias vietas. Tėvas susikukuoja su dukra, mama – su sūnumi. Ir vėliau iš viso to susiformuoja vaiko, o paskui jau ir suaugusio žmogaus požiūris į tai, kaip reikia bendrauti su priešinga lytimi ir kokį pasirinkti gyvenimo draugą.

Apie kiekvieną pateiktą punktą galima parašyti po storą knygą. Svarbu suprasti, kad mūsų, kaip tėvų, elgesys daro poveikį ne tik vaiko psichikai, sielai, bet ir fizinei savijautai. Būti tėvais – nepaprastai atsakingas darbas.

Tėvai auklėja vaikus taip, kaip juos pačius auklėjo jų tėvai. Netgi jei dievagojasi, kad niekada gyvenime nesielgs taip, kaip su jais elgėsi tėvai.

Tai ir yra šeimos scenarijaus formavimosi pradžia.

Šaltinis