Tėvo svarba šeimoje

Kartais tiesiog norisi šaukti apie tai – įsijunkite akis ir galvą, nutarusios gimdyti vaiką! Ne dėl to, kad yra blogų vyrų ir blogų tėvų, o dėl to, kad jums dar reikia išmokti mylėti savo vyrą. Norite jūs šito, ar nenorite.

Vaikais susies jus visam gyvenimui. Jūs matysite jame šio vyro bruožus – jo akis, plaukus, netgi įpročius. Matysite tai kiekvieną dieną, kelias dešimtis metų iš eilės, jau susitikusios su seniai suaugusiais vaikais. Ar pajėgsite? Ar malonus bus šis susitikimas?

Labiausiai nemėgstu laiškų, kuriuose moterys žemina savo vaikų tėvus. Išvadina juos visokiais žodžiais, neapkenčia. Jos, žinoma, turi teisę jausti, ką jaučia. Tačiau čia kalba eina apie vaikus. Ir dėl to nepakenktų atsargumas. Aš pati esu toks vaikas. Mane tai palietė ir aš suprantu, ką jaučia vaikai. Nors manęs tėvai per prievartą nesidalino ir man neteko kasdien klausytis kivirčų. Ir visgi skausmą kėlė net paprasčiausios užuominos, kad tėtis nelabai geras žmogus, o aš į jį panaši.

Kai įsimylite ir viskas puikiai klostosi, jums norisi mažylio su mylimo vyro akimis. O paskui, kai “staiga supratote, kas jis per žmogus”, tos pačios vaiko akytės sukelia jums skausmą. Ir nebegalite mylėti vaiko atvira širdimi.

O vaikas kenčia. Nors kuo jis čia dėtas? Juk tai jūs pasirinkote vyrą, savanoriškai atsigulėte su juo į lovą, jūs pati norėjote vaiko būtent nuo šio vyriškio. O kas dabar?

Įsivaizduokite situaciją, kai mažas berniukas girdi iš mamos, kad visi vyrai – ožiai ir išgamos. Vaikas kol kas dar mylimas, kol kas dar geras. O kai užaugs? Nejaugi išties manome, kad vaikai viso to nesupranta ir nejaučia? Ir tada jie turi du variantus – tapti tais, kurių mama neapkenčia, lygiai taip pat elgtis ir ją skaudinti. Arba niekada neužaugti, visam gyvenimui likti keturiasdešimtmečiu berniuku. Tupinčiu mamai po sijonu.

Vaikai tampa aukomis, nes nemokame ir nenorime kurti santykių, nemokame ir nenorime atleisti ir mylėti. Vaikai pavirsta mūsų nuoskaudų, pykčio ir egoizmo įkaitais. Mums atrodo, kad vaikas nieko nesupranta. Nors daug mamų prisipažįsta, kaip nepakeliamai skaudu matyti savo vaike jo tėvą. O vaikas visa tai jaučia.

Sakote, vyras buvo geras, o paskui pavirto šiokiu ir anokiu? Bet juk jūs pati jį kažkada pasirinkote. Už kažką mylėjote. Tiksliau, buvote įsimylėjusi. Jūs sąmoningai nusprendėte gimdyti vaiką. Ir dabar jūsų uždavinys – išmokti mylėti. Mylėti tą vyrą jūsų bendrame vaike.

Tai nėra paprasta. Reikia iškuopti širdį nuo visų pykčių, atleisti, priimti. Leisti vyrui būti tokiu, o ne kitokiu. Ir pripažinti, kad vaikas ne tik jūsų, bet ir jo. Jūsų bendras. Tai beprotiškai sunku, jei santykiai sudėtingi, traumuojantys. Dėl to labai jūsų prašau – žiūrėkite, ką renkatės vaikui į tėvus. Su vyru galima išsiskirti, nors tai kenksminga abiem, tačiau neįmanoma pašalinti tėvo iš jūsų vaikų.

Priimkite sprendimą sąmoningai, suvokdamos galimas pasekmes. Žinodamos, kad netgi jei kažkas su vyru ar santykiais atsitiks – nesigailėsite. Ne šiaip nesigailėsite dėl gimusio vaiko, o nesigailėsite to, jog tas vyras tapo jo tėvu. Kartą ir visiems laikams. Šitaip palengvinsite gyvenimą vaikams, jiems nereikės plėšytis į gabalus, jie nejaus kaltės. Kaltės, kad yra panašūs į jus įskaudinusį, gyvenimą jums sugriovusį žmogų. Kaltės už tai, kad jie apskritai yra.

Mes visam gyvenimui susijungiame su savo vaikų tėvais, šitos istorijos neištrinsi, neišmesi į šiukšlyną. Net jei pakeisite vaiko pavardę, net jeigu jį įsivaikins svetimas vyras.

Vaikas automatiškai besąlygiškai myli abu tėvus. Tai suteikia jam vientisumo ir harmonijos. Jeigu jame yra pusė mamos ir pusė tėčio, tai priimdamas abu tėvus, jis priima pats save. O jeigu atstumiame pusę savo vaiko, jis padaro lygiai tą patį. Pats su savimi. Jis netenka energijos, vyriško palaikymo. Jis iš kailio išsiners, kad gautų mamos meilę, jei mama paprašys stoti į jos pusę. Tačiau kokia kaina už tai bus užmokėta!

Nė vienai mamai nesinori, kad jos vaikas kentėtų. Ir visgi daugiau kaip pusė vaikų auga be tėvo. Ir tai, kad tėvas nedalyvauja gyvenime fiziškai – dar tik pusė bėdos. Baisiau yra tai, kad motinos stengiasi išrauti tėvą vaikams iš širdies, ištrinti iš jo DNR – visais įmanomais būdais.

Aš suprantu, kodėl taip elgiamės. Suprantu, kokį skausmą jaučiame, kai tai darome. Būtent dėl to kreipiuosi į moteris – žvelkite į vaiko tėvą pasirinkimą ypatingai rimtai. Jums teks išmokti mylėti tą vyrą, priimti jį. Teks matyti jį savo vaikuose, net jei kada nors imsite jo nepakęsti. Niekas neapdraustas nuo išsiskyrimo. Bet jeigu suprastume, kaip svarbu pasirinkti ne šiaip sau vyriškį, o būsimų vaikų tėvą – situacija būtų vis dėlto žymiai geresnė ir harmoningesnė.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *