Tėvų lenktynės

Tai, kad mūsų pasaulis išprotėjo, geriausiai iliustruoja mažųjų mis konkursai Amerikoje. Taip neturėtų būti. Niekur pasaulyje neturėtų būti renkamas gražiausias vaikas, nes visi vaikai yra gražiausi. Bet tai, kaip tokiuose konkursuose dalyvauja mažosios amerikietės, yra tiesiog nusikaltimas. Trimetes, keturmetes mergaites mamos verčia kaitintis soliariumuose, kęsti depiliaciją, antakių formavimą, jos turi sėdėti ramiai, kol daromos šukuosenos ir makiažas, jos paverčiamos mažomis suaugusių merginų parodijomis. Tačiau čia dar ne viskas, nes išrinktoji būna tik viena, o kitoms mergaitėms tenka iškęti dar ir tai, kad jos baisiausiai nuvylė patį brangiausią žmogų pasaulyje – mamą…

Kodėl mes taip darome? Kodėl mes taip elgiamės su savo vaikais? Nesvarbu, kad Lietuvoje tokie konkursai nėra rengiami, mūsų vaikų vaikystė taip pat jau seniai virtusi niekada nesibaigiančiomis lenktynėmis: mums jau išdygo dantukas, keturių mėnesių, – o jums dar ne? Mes jau devynių mėnesių vaikščiojom! Darželyje surengta mūsų piešinių parodėlė! Mes patekom į finalą! Mes įstojom pirmieji! O jūs? Jūs ne?.. „Mes“ – šis žodis labai gerai nusako, į kokią nelaisvę yra pakliuvęs vaikas. Kokius lūkesčius mes, jo tėvai, užkrauname ant vaiko pečių. Jis turi būti ne tik už save, jis turi pateisinti ir savo mamos ir tėčio lūkesčius. Tas trumputis žodelis „mes“ parodo, kaip stipriai tėvai tapatinasi su vaiku. Ir jei kūdikystėje tokie posakiai kaip mes pavalgėme, mes pakakojome skamba juokingai, bet natūraliai, vėliau darosi nebejuokinga: mes jau skaitome, mes patekome į finalą, mes įstojome, mes ištekėjome… Kas toliau?

Su bičiule psichologe Lauryna susėdame prie arbatos puodelio ir kalbamės apie tai, kodėl tėvai taip dažnai vaikuose mato savo pačių išsipildymą ir dar blogiau – trokšta, kad vaikai patvirtintų jų ego, tikisi, kad vaikai tarnaus jų savivertei? „Kraštutinumas – vadinamieji „narcisistiški tėvai“. Jie nesugeba vaikų suvoki kaip savarankiškų, savo jausmus ir norus turinčių žmogiškų būtybių, tikisi, kad vaikai įgyvendins neįgyvendintas tėvų svajones (pavyzdžiui, laimėti gražiausios merginos titulą), tačiau drauge jie pavydi vaikui jo laimėjimų, todėl nuolat dėl visko kritikuoja ir žemina,“ – pasakoja Lauryna. Maži vaikai neturi kito pasirinkimo, jie visais įmanomais būdais bando įtikti savo tėvams ir pateisinti jų lūkesčius, o užaugę kreipiasi pagalbos į psichoterapeutus. Ir net jei nuolat pliekiami tėvų botagu kažką reikšmingo gyvenime pasiekia, ar pasiekimai gali būti vertingesni už sveiką savivertę, nerūpestingą vaikystę ir pojūtį, kad esi laimingas?

Tačiau tai – patologija, o daugumą tėvų į begalines lenktynes atgena ne patologija. Natūralu, kad mes norime vaikams viso, kas geriausia, trokštame, kad jie būtų laimingi, tai mūsų instinkto dalis, bet labai dažnai šiuos, regis, natūralius troškimus nuspalvina nerimas. Juo labiau tėvai jaučia, kad vaikai yra jų dalis (anksčiau minėtas „mes“ yra neblogas indikatorius), juo daugiau juose nerimo ir nepasitikėjimo, neįgyvendintų svajonių, tuo labiau vaiko pečius slėgs tėvų lūkesčiai ir tuo labiau jis turės gyventi ne savo, o tėvų įsivaizduojamą idealų gyvenimą.

Be kitų darbų, Lauryna atlieka vaikų, kuriuos tėvai nori leisti į mokyklą anksčiau – ne septynerių, o šešerių metų, brandumo vertinimą. Kodėl tėvai nori vaikus į mokyklą vesti anksčiau ir ar dažnai tenka ištarti „ne“? Kaip į „ne“ reaguoja tėvai? „Dažnai – kaip į asmeninį įžeidimą, – juokiasi Lauryna, – aš visada paaiškinu tėvams, kad vaiko branda yra ne tik gebėjimas skaičiuoti ar skaityti, yra dar ir socialinė branda, vertinama motorika, bet tėvai ne visada girdi. Tenka išgirsti ir tai, kad mes žlugdome vaikus. Tėvai nerimauja, kad vaikas netobulės, kad dar vieni metai darželyje praeis „veltui“. Bet kaip gali veltui praeiti vaikystės, draugysčių, žaidimų metai? Tarsi „ne veltui“ vaikai būna tik tada, kai sunkiai mokosi, siekia rezultatų, gauna įvertinimus. Dažnai vaikai ateina į vertinimą įsitempę, „nekvėpuodami“, tarsi į egzaminą, jie jaučia, kad žūt būt turi pateisinti tėvų lūkesčius. O kas bus, jei „mes“ nenueis į mokyklą šešerių?“

Dažnai tėvus į kampą spaudžia ir visuomenė, bendrosios nuostatos. „Jei negaliu gyventi gerai, verčiau visai negyvensiu…“ – kartą perskaičiau viename žurnale. Tai gąsdina. Jei nebūsiu geriausias, geriau visai nebūsiu. Mūsų gyvenimus užvaldė lenktynių ir sėkmės kultas. „Tėvai irgi žūt būt stengiasi įsitvirtinti „gerų tėvų rinkoje“, – sako Lauryna. Tačiau sėkmė ir laimė nėra tapatūs dalykai, ir jie ne visada keliauja kartu. Ką mes renkamės? Jei mano vaikas nebus geriausias, geriau jo visai nebus?

Vis dėlto kažkaip mums reikia įsisąmoninti, kad Dievas nuaudė ne vieną kelią, o kiekvienam atskirą. „Mūsų vaikai nėra mūsų“, – dažnai kartoju sau šiuos K. Gibrano žodžius. Juos reikia išlaisvinti iš mūsų neįgyvendintų svajonių ir neišsipildžiusių troškimų tinklo, iš mūsų didybės lūkesčių. „Aš dažnai pamatau savo vaiką tarsi „per rakto skylutę“, pamatau, kaip jis žaidžia su kitais vaikais, bendauja su kitais suaugusiais žmonėmis, ir suvokiu, kad jis – tai ne aš, kad jis yra kitas žmogus, – pasakoja Lauryna. – Aš tarsi kolekcionuoju tokias akimirkas.“ Galima tiesiog pasidaryti sąrašą, kuo vaikas yra kitoks nei aš: aš mėgstu alyvuoges, o jis – ne; jam patinka plaukioti, o aš bijau vandens; aš perskaičiau begalę knygų, o jis verčiau gainioja kieme kamuolį… Jei tėvai labai nerimauja dėl vaiko ateities, gerai, jei yra žmonių, – auklėtoja, mokytoja, močiutė, dėdė, kaimynas, – kurie vaiku tiki, kurie tiesiog pasitiki, kad jis bus puikus žmogus ir viskas jam bus gerai, net jei į mokyklą išeis septynerių.

VILMA GRIGIENĖ



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *