Tėvų manipuliacijos vaikais. Baimė, kaltė, gėda…

Labai dažnai susiduriu su tėvais, kurie manipuliuoja savo vaikais. Ir jie dažnai labai piktinasi, kai vaikas atsako savomis manipuliacijomis jų atžvilgiu. Kai bandai paklausti tėvų, kam jie tai daro, jie stebisi: „Visi taip daro, tai visiškai natūralu ir paprasta“. Manipuliacijose išties daug paprastumo.

Manipuliacija – tai greitas ir veiksmingas būdas gauti norimą rezultatą. Manipuliacija veikia tokiu būdu, kad arba tėvai, arba kiti žmonės suranda jumyse tą jausmą, tą skausmingą tašką, kurį galima „paspausti“ ir „paspaudus“ gauti norimą rezultatą. Labai dažnai tėvai mėgsta naudoti šiems tikslams vaiko baimes, gėdos ar kaltės jausmus. Tokia savotiška šventoji trejybė…

Ir išties – jeigu vaiką išgąsdinsime: „Jeigu neklausysi – atiduosime dėdei policininkui (raganai, piktam vilkui ir t.t.)“, tai vaikas bėga akis išplėtęs – ir klauso, daro viską, ko nori tėvai. Tas pats ir su gėda. Kadangi gėda – sunkiausiai pakeliamas jausmas. Gėdinamas vaikas padarys viską, ko norite. Ir dar kaltės jausmas, žinoma: „Ach, mama tau jau nebereikalinga, tu toks blogas berniukas, laiku negrįžai, o man širdį skaudėjo“ ir panašiai. Kaltės jausmas – svarbus mygtukas. Tačiau bėda yra štai kokia: žmogus, kuriuo manipuliuojama, pakankamai greitai pradeda jaustis ne žmogumi, o objektu, daiktu. Dėl to, kad manipuliacija – tai elgesys su mumis kaip su daiktais. Rezultate tėvai išlošia taktine prasme – greitai gauna reikiamą rezultatą, tačiau pralošia strategiškai. Nes, pirmas dalykas, visada nemalonu, kai jumis manipuliuoja, visada lieka jausmas, kad jus kažkaip „patūrėjo“. Antras dalykas – tai galiausiai sugriauna santykius. Trečia – vaikas mokosi manipuliuoti tėvais, ir kai jis užaugs, tai darys tą patį su savo vaikais. Jis greitai suranda pas tėvus reikiamą „mygtuką“, kažkokią skaudžią vietą, ir spaudžia jį. Rezultate – manipuliuoja abi pusės, ir tėvai, ir vaikai.

Vietoje manipuliacijos geriau naudoti tiesioginį bendravimą. Tiesioginis bendravimas – tai ketinimų atspindys. Manipuliacijose ketinimai būna paslėpti ir dėl kažkokių priežasčių tėvai nenori jų paviešinti. Pavyzdžiui: „Jei laiku negrįši…“ ir t.t. Už frazės gali slypėti „Aš noriu, kad įrodytum, jog mane myli, jog manęs klausai, kad aš turiu tau autoritetą“. Tačiau kadangi tėvas ar motina šito garsiai nepasako – tai tampa paslėptu ketinimu ir prasideda manipuliacija. Dėl to vietoje manipuliavimo rekomenduojama kreiptis tiesiai: „Aš nerimauju dėl tavęs ir dėl to noriu, kad grįžtum laiku“. Arba: „Aš noriu, kad tu mane gerbtum, dėl to paskambink, jei užtruksi“ – jei kalbamės su vyresniu vaiku. Jeigu kalba eina apie mažylį, tai čia tėvai dažniausiai nemoka nustatyti normalios ribos, tvirtos ir ramios. Jis tai praleidžia, nemoka naudotis normaliai savo tėvišku ar motinišku autoritetu ir valdžia. Ir kai vaikas jo neklauso ar negirdi – tėvai puola į manipuliacijas.

Kita situacija, kai tėvai dažnai pereina į manipuliacijas – mokslai. Vaikas nenori sėsti daryti namų darbų. Tėvai iš pradžių ragina, paskui grasina, paskui manipuliuoja. „Jeigu nesėsi – į lauką neleisiu“ ir t.t. Tokioje situacijoje tėvams paprasčiausiai tingisi, sunku, nesinori išsiaiškinti, kodėl vaikui taip sunku sėsti prie namų darbų, kur slypi sudėtingumas? Nemėgsta matematikos? Pavargo? Prasti santykiai su mokytoju? Viso to aiškintis labai nesinori. Lengviau manyti, kad vaikas tiesiog rodo kaprizus, paprasčiausiai neklauso ar nori supykdyti. Ir tada mama sako vieną ir tą patį, kartoja po penkis kartus, bet jeigu vaikas neišgirdo iš pirmo karto, tai gal ne tokia forma jam sakome? O tėvai savuose reikaluose paskendę, jiems apie tas formas galvoti sunku ir nesinori.

Ir tada kartoja vieną ir tą patį po kelis kartus, paskui visa tai perauga arba į rėkimą, arba į manipuliavimą. Jeigu jūsų paprastas paraginimas nesuveikė, tokiu atveju galima bent jau stabtelėti, jei yra tokia galimybė, pagalvoti ir paklausti savęs: „Kodėl jis vis dėlto neina?“ Arba paklausti vaiko: „Sūnau (dukrele), kas atsitiko, kodėl tu neini ruošti pamokų?“ Galbūt vaikas jums papasakos, pasakys, kad pavargo ar nenori, ar pakęsti negali tos matematikos. Jeigu mes pritarsime jo jausmams ir pasakysime, kad išties sunku užsiimti tuo, ko nemėgsti, vaikui pasidarys lengviau. Jis gauna signalą, kad jį suprato, kad „mama supranta mano savijautą, man galima nemėgti tos nelemtos matematikos“ – ir tada jam bus lengviau ja užsiimti, o ne klausytis tėvų priekaištų, pažeminimų, manipuliacijų, kitokio psichologinio smurto.

Užuot manipuliavę, pasistenkite suprasti vaiką, jo jausmus, ir susitarti. Arba pasakyti: „Na, gerai (jei kalba eina apie matematiką), ko tu norėtum, ko tau reikia? Susitarkime, kiek laiko tau reikia pailsėti“. Arba: „Gal pirmiausiai užsiimk anglų kalba, jeigu tau taip paprasčiau?“ Galima pasiūlyti pagalbą su matematika. Taip, tuo momentu tam reikia laiko ir pastangų. Tačiau galiausiai mes iš to išlošiame gerus santykius. Vaikas gauna ne prievartos ir psichologinio smurto situaciją, o geriau supranta pats save, jaučiasi suprastas kitų, t.y. tėvų. Ir pasiekia geresnių rezultatų.

Šaltinis