Tiesa – ne toks svarbus dalykas, kad ją slėptume

Kiek kartų savo praktikoje sutikau klientų, kurių santykiai nesiklostė ar apskritai buvo ant žlugimo ribos dėl to, kad jiems buvo sunku tiesiai ir garsiai išsakyti savo norus, pakalbėti apie svajones, planus. Tie žmonės tylėjo.

Jie galėjo kentėti sukandę dantis ir labai ilgai tylėti, tuo pat nenustodami su viltimi laukti, kad tasai antrasis pats susiprotės. Juk žmogus taip iškalbingai tyli, kad tiesiog neįmanoma nesusiprotėti. Jis privalo susiprotėti! Jo vietoje bet kas susiprotėtų!?

O jeigu nesusiprotėjo, reiškia, nemyli, nejaučia ar netgi ignoruoja ir specialiai kenkia. Trumpiau tariant – nenori. Ir dėl to jis labai bjaurus žmogus.

Arba, priklausomai nuo konkrečios asmeninės istorijos, sunkiai atsidusus, padaroma kita išvada: „Tai aš! Būtent aš esu bjaurus žmogus, jeigu jis nenori pildyti mano norų“. Paskui, dar sykį sunkiai atsidusus, priduriama: „Na, tiek to. Maža ko galiu užsimanyti. Nėra čia ko susireikšminti“.

Kas verčia žmogų tylėti?

Baimė ir abejonės. Kiekvienas mūsų turime savas baimes ir savas abejones.

Kažkas bijo pasirodyti egoistu ar neišauklėtu, išsakydamas pageidavimą, ir tada apie jį gali blogai pagalvoti ar apskritai atstumti. Kitas bijo pridaryti nepatogumų ar nemalonumų. Dar kažkas bijo išsakyti pageidavimą, kad nepasirodytų silpnas ir pažeidžiamas. Kiti bijo pasirodyti keistais ar kvailais, baiminasi konfrontacijos, jei kitam žmogui jo prašymas nepatiks. O kažkas galvoja, kad neturi teisės turėti prašymų, kadangi privalo susitvarkyti pats arba kentėti – ir taškas, trečio varianto nėra.

Kur veda šitoks tylėjimas?

Tokio žmogaus gyvenimas kupinas nusivylimų ir nepasitenkinimo. Kiekvieną kartą kai nutyli, jis užsidaro nuo nuoširdaus bendravimo ir su kitais, ir su savimi. Jis išduoda savo troškimus, atsisako savo interesų. Tylėjimu jis apgaudinėja partnerį, duodamas suprasti, kad jam viskas gerai ir kad jis absoliučiai laimingas.

Tačiau ateis laikas, kai jėgų laukti ir kentėti nebeliks, ir tada žmogus jau su įsiūčiu šaukia nieko nesuprantančiam partneriui apie savo ilgus metus nepatenkintus troškimus, priekaištaudamas dėl visų kančių, nelaimių, veltui iššvaistytų metų, šaltumo, abejingumo, nesupratimo, nemeilės…

Kaip nutraukti tylą?

Turime išmokti parinkti žodžius ir formą jausmams, troškimams, nuomonei išreikšti – pagarbiu tonu ir be kaltinimų bei priekaištų.

Taip, prašymas gali likti nepatenkintas, o nuomonė užginčyta, ir vis dėlto tiktai pokalbis yra tasai vienintelis būdas išdėstyti savo ir sužinoti kito žmogaus poziciją.

Turime sukaupti drąsą ir kalbėti. Tačiau prieš tai svarbu suprasti – ką aš ginu savo tylėjimu? Su kuo, mano manymu, bus sunku susidurti, jei staiga išsakysiu savo norus? Ko galiu neatlaikyti, jeigu pateiksiu savo norus kitam ar kitiems?

Kartais tai labai sunkus darbas. Ir tada būt teisinga pasidalinti jį su kitu – kuris nebijo susidurti akis į akį su baimėmis.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI