Tokie skirtingi vyrai

Tokie skirtingi vyrai

Vyrai būna skirtingi. Pasitaiko labai dosnių, su atvira širdimi. Pasiruošusių viską atiduoti draugams ir artimiesiems. Toks buvo mano tėtis, pavyzdžiui. Mama pasakojo, kaip jis nusipirko sau naujus batus žiemai, o paskui atidavė juos draugui, kuris batų neturėjo. O pats taip ir vaikščiojo su senais. Kaip jis pridengdavo draugams užnugarį, „pramušdavo“ butus dar tarybiniais laikais. Toks jau jis buvo.

O pasitaiko labai praktiškų vyrų. Kurie daro tik tai, kas naudinga. Naudinga dabar ar atneš naudos ateityje. Investuotojai iš prigimties. Tai ne visada malonu artimiesiems, kadangi bet kokios išlaidos turi būti pagrįstos ir nešti pelną. Pinigų pavidalu, ar kaip kokios nors pažintys, ryšiai.

Yra vyrų – pedantų. Kurie kiekvieną vakarą patys lyginasi kelnes, valosi batus ir plauna indus iškart kai tik pavalgo. Jie neperneša, kai kažkur mėtosi purvini drabužiai, kai ant stalo po vakarienės lieka puodelis su arbata.

O yra vyrų, kurie kelia betvarkę. Ateina, nusirengia ir jūs pagal išmėtytus drabužius galite pamatyti, ką jie darė toliau. Iš pradžių atėjo, nusiėmė batus svetainėje. Pasėdėjo prie televizoriaus – nusivilko ten marškinius. Kojines nusimovė jau virtuvėje, vakarieniaudami, kelnes – lovoje. Ir t.t. Jų darbo stalas užverstas popieriais ir ne vien popieriais. Viena pažįstama turi būtent tokį vyrą. Mėnesį laiko negalėjo surasti savo batelių, o paskui atsitiktinai aptiko – ant jo darbo stalo, po krūva popierių. Jis buvo paėmęs juos, kad kažką pataisytų. Ir pamiršo.

Yra kibirkščiuojantys vyrai. Jie užsidega naujomis idėjomis, tų idėjų jie turi tūkstančius, kaip ir planų, projektų. Jie pajėgūs sugalvoti kažką neįsivaizduojamo, peržengti ribas, įkvėpti likusius. Kol jiems patiems tai įdomu.

O yra vyrų darboholikų. Kantrybė ir darbas. Jie gali netgi neturėti talento, tačiau ilgai ir metodiškai mokysis. Įsisavins profesiją. Ir rezultatas gausis beveik toks pats, kaip pas genijų. Kažkam tokio meistro kūrinys galbūt netgi labiau patiks – jame minimumas trūkumų, daug kruopštaus darbo.

Yra vyrų su kulkų nepramušama širdimi. Į ją neįmanoma patekti, prasiskverbti. Jie nieko neprisileis arčiau, jiems svetimi širdingi pokalbiai, vyras visada išsaugos savo veidą, jis nejaučia skausmo.

Yra pernelyg sužeidžiami vyrai. Kuriuos įskaudina bet koks ne taip ar ne tokiu tonu pasakytas žodis. Jų vidinis pasaulis turtingas ir gražus, tačiau tokią menišką natūrą įskaudinti gali bet kas. Jų širdys tarsi trapus porcelianas, reikia pastoviai galvoti, ką kalbi ir kaip kalbi. Ir kokiu tikslu kalbi.

Vyrai skirtingi. Mamyčių sūneliai, žiaurūs tironai, šykštuoliai, tinginiai, pikčiurnos, pasimaišę dėl darbo, puikūs tėvai, amžini berniukai… Begalė variantų.

Tačiau yra dar viena kategorija. Vyras, kuriame kažkas įžvelgė asmenybę. Žmogų. Sielą. Už visų šių įpročių, visuomenės normų, kaukių, taisyklių, ribų, dvasinių traumų. Po visomis šiomis apnašomis galima atrasti žmogaus sielą.

Ir tada paaiškėja, kad visa kita – tai viso labo vaidmuo, kaukė, žaidimas. Nebūna godžių ir šykščių vyrų. Nebūna nuobodžių, abejingų. Nėra blogų tėvų. Yra vyrai, kurių sielos niekas nepastebėjo. Vyrai, kuriais pasinaudojo, iš kurių reikalavo, kuriuos išsunkė, kuriuos perdarinėjo, su kuriais kovojo, kuriuos laikė daiktais. Kuriems niekas niekada nepažvelgė giliai į akis, kad sužinotų jų tikruosius poreikius. Paprastus poreikius – poreikį būti mylimam, poreikį, kad tau pritartų, poreikį jaustis reikalingu.

Ir tada pasidaro aišku, kodėl vyras gali taip stipriai pasikeisti šalia moters. Šalia tos, kuri jo sielą pamatys – jis atsiskleis. Šalia tos, kuri reikalaus iš jo meilės – jis subliukš. Tai labai lengva pamatyti, apsidairius aplinkui, į pažįstamus ir giminaičius.

Mačiau, kaip linksmi, nerūpestingi vaikinai tapdavo rūpestingais tėvais ir vyrais. Mačiau ir tai, kaip atsakingi vyriškiai, kurie labai norėjo šeimos ir vaikų, prasigerdavo greta savo žmonos. Mačiau santuokų krachus, po kurių vyrams išaugdavo sparnai. Ir mačiau kaip po skyrybų vyrai netekdavo visko, ką turėjo, įskaitant savigarbą.

Pamenu vieną savo dėstytoją iš universiteto. Geras, pykčio savyje nekaupiantis žmogus. Kaip ir dauguma, šiek tiek pageriantis. Atsiskaitant pas jį niekam niekada neiškildavo problemų. Niekad nieko neskandino. Ir štai jį paliko žmona. Kaip tik sesijos metu. Žmonėms egzaminus reikia laikyti, o ji, matote, išėjo. Šitiek žmonių per ją nukentėjo! Kaip jis pasikeitė! Siautėjo kaip tigras, kuriam į narvą atvarė bandą avelių. Gyvenime jis prarado kažką labai vertingo ir aš jau nežinau, ar taps jis kada nors tokiu, koks buvo.

O dar pamenu vieną jaunuolį – rimtą, turintį didelių planų ateičiai, ambicingą. Daug ir sąžiningai dirbo, niekada nesišypsojo. Vaikščiojanti karjera be jokių emocijų. O paskui jo gyvenime pasirodė Ji. Neįsivaizduoju kaip apskritai galėjo tai nutikti, kaip ta moteris sugebėjo pas jį prasiveržti ir pasilikti. Praėjo dešimt metų ir jis jau visiškai kitas žmogus. Atsipalaidavęs, linksmas, paprastas ir malonus vyriškis. Šeimyniškas – trys vaikai. Beprotiškai mylintis žmoną.

Kai tekėjau pati, daug kas netikėjo, kad mums gali kažkas gautis. Daugeliui vyras atrodė plevėsa, kuris moterimis tik naudojasi. O aš turėjau rinktinės „stervos“ reputaciją. Kas gi įvyko per tuos devynis metus? Galbūt mes vienas kitą užkodavome ar auklėjome diržu? Ne, kur kas labiau tikėtina, kad mes tiesiog sugebėjome, ačiū Dievui, vienas kitą pamatyti. Tikrais. Tokiais, kokiais esame. Ne iš karto, žinoma, prireikė ne vienų metų, kad pamatytum artimo žmogaus širdį ir pamiltum. Ir padovanotum vienas kitam patį vertingiausią dalyką – supratimą ir priėmimą. Vertingiausia, ką davė man vyras – mane pačią. Jis ne tik pats mane pamatė, jis dar ir leido man pačiai save tokią pamatyti. Tikrąją.

Ar turi moteris kažkokią ypatingą magiją? Galima, žinoma, ir taip pasakyti, priskirti moterims įvairiausių mistinių sugebėjimų „sukurti“ vyrą iš nieko. O galima tiesiog suprasti, kad svarbiausias dalykas, kurio trokšta vyrai – kad mes juos pamatytume. Nekabinėdamos etikečių. Nebandydamos pakeisti. Kad žvelgtume giliau. Pamatytume jų širdis ir sielas. Matytume jų stipriuosius bruožus ir padėtume jiems augti.

Vyras – ne biorobotas, kuris turi spręsti visas jūsų problemas, uždirbti pinigų, pirkti butus ir namus ir padėtų namuose. Vyras – toks pat žmogus. Jis, kaip ir jūs pati, nori būti mylimas. Kad jį mylėtų, o ne išnaudotų. Kad jį matytų, o ne tarkuotų. Kad jo vidinis pasaulis būtų kažkam įdomus ir malonus.

Ir tada šykštuoliai tampa dosniais, netvarkos kėlėjai pradeda tvarkytis, darboholikai atkreipia dėmesį į artimuosius, bejausmiai pajaučia meilę, o sužeidžiami ir infantilūs suauga. Tik meilė pajėgi atlikti tokius pokyčius. Tik meilė leidžia jums įžvelgti daugiau. Ne tik išvaizdą ir įpročius, ne tik buto dydį ir automobilio modelį. Kai matote jo širdį, jo asmenybę, jo stipriąsias puses, jo potencialą.

Matote jūs pačios – ir padedate pamatyti visa tai jam.

Vyrai skirtingi, ir tuo pat metu vienodi. Jiems vienodai reikia būti mylimais ir suprastais. Kai juos kažkas myli, šalia tokio žmogaus jie sugeba pasikeisti kardinaliai. Jei tik pasisekė ir toks žmogus jo gyvenime pasirodė. Nepraėjo pro šalį, nepraslydo paviršiumi, o pažvelgė gilyn.

Mylėkite savo vyrus. Iš širdies mylėkite. Mokykitės pamatyti daugiau, nei rodo akys. Svarbiausius dalykus įžvelgia tik širdis.

Šaltinis