Toksiška-mama

Toksiška mama

Mielosios mamos, jūs galite nuodyti ir naikinti savo vaikų dvasinį gyvenimą. Dėl jūsų nesąmoningumo – nesugebėjimo pasižiūrėti į save iš šalies ir susitvarkyti su savo emocijomis savarankiškai – jūsų vaikas gali būti fiziškai gyvas, o dvasiškai – jau užšalęs ar miręs.

Savo emocijomis jūs išsekinate, savo nepasitikėjimu – žeminate, savo baimėmis ir reiklumu – paralyžuojate. Jūs stulbinate savo aklumu ir kurtumu. Viską vertindamos tik per „teisinga-neteisinga“ prizmę, jūs nesugebate įžvelgti tikrosios savo vaiko esmės ir jo troškimų.

Ir vaikas tokiame kontekste gali būti ir trijų metų amžiaus, ir gamyklos direktorius. Jūs pagimdėte jį iš savo egoistiškų paskatų – nes buvo jau „laikas“, ar užsimanėte duobučių skruostukuose, ar stiklinės vandens senatvėje. Jūs ir tiktai jūs pasirinkote gimdyti vaiką, atiduoti jam „visą gyvenimą“ ir t.t. Tai dėl ko dabar pateikiate sąskaitą už visa tai jam? Tai jūsų lūkesčiai nepasiteisino, tai jūsų asmeninė krizė, o su vaiku viskas gerai, ir nereikia jam pastoviai kalti kompleksą po komplekso kartu su nuolatiniu kaltės jausmu.

Savo besitaškančiomis per kraštus emocijomis, pasūdytomis pesimizmu, permanentiniu nerimu ir negatyvu, jūs apnuodijote gyvenimą nuosavam vaikui. Jūs esate suaugęs poros „mama-vaikas“ narys, ir tai jūsų atsakomybė bei uždavinys susidoroti su savais pergyvenimais, surasti išeitį iš situacijos ir padaryti tai naudojant savo pačios resursus – priemones, pažintis, terapiją, pokalbius su sutuoktiniu ir draugais, neužverčiant nepakeliamos naštos ant vaikų.

Pastovus vaikų įtraukimas į jūsų problemų sprendimą atima iš jų kolosalią gyvybinę energiją, suriša jiems kojas ir rankas kaltės jausmu, atima iš jų teisę rinktis – juk jūs mama, artimiausias žmogus, kaip galima jums atsakyti, kaip galima nesijaudinti dėl jūsų skausmo?

Naudoti tokiems dalykams savo vaikus – kvaila, nebrandu ir žiauru. Priešais save jūs nematote gyvo žmogaus, tiktai gelbėtojo funkciją, vien tik ausis, petį, į kurį įsikniaubus galima paverkti, blogiausiu atveju – pamazgų kibirą, kur galima supilti viską, ko nesugebate suvirškinti pačios. O paskui aimanuojate ir stebitės, kad santykiai su vaiku nesiklosto, kad iš jo sklinda agresija ir neapykanta, kad jis nesidalina su jumis savo paslaptimis, vengia jūsų ar išvažiuoja gyventi į pasaulio kraštą, kad jam nieko nesigauna su priešinga lytimi, kad jo paties vaikai gimsta liguisti, neramūs, kad jūsų vaikų karjeros nenusiseka.

Vaikai! Jūs turite teisę būti laimingi. Jūs absoliučiai neatsakingi už savo tėvų lūkesčius ir jausmus. Suaugę jūs turite pilną teisę pasirinkti, kuo užsiimti ir ką daryti su savo gyvenimu, jūs atsakingi už save ir neprivalote niekam dėl to atsiskaitinėti. Savo gyvenimą galima gyventi tik į priekį – kuriant, tiesiant sau kelią.

Kaltės ir neapmokėtos skolos tėvams jausmas gali palaidoti po savimi gyvą kūrybos ir gyvenimo meilės šaltinį, atimti gyvenimo prasmę, sujaukti psichiką ir ateitį. Jūs neatsakingi už tai, kad mama nusprendė jus gimdyti, atiduoti jums geriausia.

Jūs galite būti dėkingi, sveikuose santykiuose būtent dėkingumas – pagrindinė meilės kalba. Tačiau jūs nieko neskolingi savo tėvams. Kaip jūs galite tvirtai atsistoti ant kojų, jeigu nuo pat starto privalote viską atiduoti, paklusti ir paaukoti?

Ką gi daryti?

Kartoti sau kaip mantrą: aš turiu pilną teisę būti savimi, būti laisvas ir laimingas. Ir labai smarkiai rūpintis šios mantros diegimu realiame gyvenime, ginant savo ribas nuo bet kokių pasikėsinimų ir išpuolių – ar tai būtų tėvai, ar bet kokie kiti žmonės, kurie trokšta jus perdaryti ir įdiegti jums kaltės jausmą.

Priimkite ir pamilkite patys save, tapkite sau geriausiu draugu, mokykitės nesmerkti savęs už klaidas ir „trūkumus“, kaip tikriausiai priimta jūsų buvusioje tėvų šeimoje, tiesiog persijunkite prie savo privalumų, plėtokite juos ir stenkitės labiau remtis sava patirtimi, mokykitės savimi pasikliauti. Laikui bėgant, įgysite atsparumą ir savarankiškumą, jums taps svetima jums įdiegta ir jau tapusi įprasta „aukos“ pozicija, jūs tapsite savo gyvenimo autoriumi.

Mamos! Jūs turite šansą būti laimingos ne savo vaikų sąskaita, o SAVARANKIŠKAI! Kaip pas Herbalaifo darbuotojus buvo ženkliukas: „Nori numesti svorio? Paklausk manęs kaip!“ – paklauskite savo vaikų ir pasistenkite juos išgirsti.

Reikia išmokti pasakyti: „Atleisk, aš neteisi, man labai gaila“. Reikia išsiaiškinti su savo visais nepasiteisinusiais lūkesčiais, kaltės jausmu, nepasitenkinimu gyvenimu – kiekvienu atveju tai sava unikali įvykių ir pergyvenimų kompozicija.

Šis tekstas – raginimas abiem pusėms atkreipti dėmesį, kol dar ne vėlu. Abiem pusėms – kadangi atsakomybė bendraujant dviem suaugusiems žmonėms, dalinama pusiau. Jūsų vaikai, atvirai kalbant, ir sudaro visą mano klientūrą, o sąmoningas mamas galiu vienos rankos pirštais suskaičiuoti.

Leiskite savo vaikams kvėpuoti ir būti laimingais. Išmokite būti laimingomis pačios!

Šaltinis