Toksiški santykiai

Pamenate filmą „Meilės formulė“?

-Ei, mergaite, ar norėtum didelės ir tyros meilės?

-O kas gi jos nenori?

Ir iš tiesų – kas gi jos nenori? Štai du žmonės, abu nori mylėti ir būti mylimais. Tai kame reikalas? Mylėkite. Bet žinote, kad tiesiog mylėtum, reikia mokėti tai daryti. Turėti kažkokią jei ne patirtį, tai bent pavyzdį. Be to meile neretai laikomas savo „aš“ atvėrimas kitam žmogui ir žinojimas, kad tai saugu. Ir dar tas ryšys, kuris atsiranda tarp žmonių, turi pripažinti partnerio unikalumą ir individualumą. Tada ir tiktai tada galima priimti partnerį bet kokioje situacijoje ir būsenoje.

Nedaug kas gali pasigirdi, kad jų tėvai buvo tikros meilės pavyzdžiais. Žinoma, buvo galima pasisemti žinių apie „didelę ir tyrą“ iš filmų ir literatūros, tačiau patys suprantate, kad herojai ten gali būti nelabai panašūs į realius žmones, kad iš tenykščių santykių iškirpti buitiniai momentai ir realūs sunkumai, su kuriais gali susidurti žmogus. Knyginis pavyzdys gali būti naudingas kaip papildymas kažkokiam realiam pavyzdžiui.

Kai dėl mūsų „aš“… Irgi anaiptol ne visi gali užtikrintai pasakyti, kad atseit galiu patikėti be jokio drovumo savo „aš“ partneriui ir nebijau, kad jis po to nepabėgs, pagautas siaubo. O jeigu mes nedemonstruojame savo „aš“, tai ką tokiu atveju demonstruojame?

Jei pagalvojote, kad kalba eina apie narcizus su jų netikru „aš“, tai reikia pasakyti, kad ne tik apie juos. Netikras „aš“ gali laikinai sukurti daug gero, tai ne toks jau ir blogas įgūdis, juk įvairiose socialinėse situacijose ne visada įmanomas pilnas autentiškumas ir saviraiška. Tačiau čia esama esminio skirtumo. Netikras „aš“, esant labiau artimiems santykiams, t.y.ne šiaip parduotuvėje perkant bulves, padaro nemažai žalos abiem pusėms. Būna taip, kad susituokia du netikri „aš“, o paskui po savaitės abu jaunavedžiai staiga supranta, kad susituokė su kažkuo visai ne tuo.

Kitas santykių variantas – kai iš tėvų atitekę meilės modeliai, o taip pat pasitenkinimo įgijimo įpročiai bandomi pritaikyti santykiuose. Kitaip sakant, žmoguje glūdi kažkoks konfliktas, kuris nesusijęs tiesiogiai su meile. Tačiau, kadangi meilė yra puikus pasitenkinimo šaltinis, tai nuodėmė būtų ja nepasinaudoti, kad pajustume palengvėjimą nuo nuosavų konfliktų.

Tarkime, turi poreikį būti viršininku, o darbe nieko nesigauna. Trūksta žinių, ryšių, organizatoriaus sugebėjimų. O juk taip norisi, net virpulys ima. Na, tai tada šeimą galima išrikiuoti lygiomis gretomis ir džiaugtis nuosavu reikšmingumu.

Iš tikrųjų žmonės tokį viršininką nusodins ne tik pakeliui į metrikacijos skyrių, o jam tik pabandžius nurodinėti. „Eik šalin, mielasis, aš tokių žaidimų nežaidžiu“. – pasakys jam. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turintis „ypatingų bendravimo poreikių“ liks gyventi vienišas. Netgi priešingai. Paslaptis čia slypi tame, kad reikia susirasti žmogų, kuris nori būti pavaldinys ir trokšta santykiuose tvirtos rankos. Šitaip jiedu susieis kaip dvi puselės.

Ir ką gi gauname? Rezultate susituokia ne žmonės, o jų kompleksai. Pas juos ne meilė abipusė, o abipusis nuosavų vidinių kompleksų ir konfliktų patenkinimas. Jie, be abejo, pakankamai ilgai jaučia malonumą nuo proceso ir atrodytų, bala jų nematė, jeigu žmonės tampa laimingais tokiu keistu būdu. Svarbiausia, kad laimingi. Tačiau esama vieno niuanso. Labai greitai žmonės tokioje poroje supranta, kad netgi jei mes visi apsimesime viršininkais ir pavaldiniais, nuosavo reikšmingumo ir pasitenkinimo problemos tuo neišspręsime. Susiklosto savotiška situacija. Sutuoktiniai laikosi vienas kito dėl to, kad yra surišti pasitenkinimo konflikto situacijoje, bet nekenčia vienas kito, nes iš tiesų tasai pasitenkinimas – kaip… Kaip situacijoje su pelėmis, kurios graužia kaktusą dykumoje, žliumbia iš skausmo, bet nenustoja graužti kaktuso. Valgyti vis tiek daugiau nėra ko, išskyrus kaktusą, taip kad tenka verkti ir tęsti procesą. Kažkas patenka į skrandį ir lyg ir viskas ne taip jau blogai, bet štai tasai valgymo procesas…

Tokie santykiai vadinami toksiškais.

Yra keli toksiškų santykių modeliai.

REIKALAUJANTIS – VENGIANTIS

Pirmasis partneris susikuria sau ir savo santykiams apsaugą ir reikalauja, kad tai privaloma vykdyti. Antrasis sutinka, tačiau realiai nieko nedaro. Pirmajam patinka apsaugos kūrimo procesas, o antrajam patinka išsisukinėti nuo atsakomybės, jaustis laisvu. Tačiau nei vienas, nei kitas nesiekia vykdyti norų. Pirmasis realiai nenori kažką sukurti, o antrasis nenori būti absoliučiai laisvas, dėl to abu baiminasi, kad pasiektas tikslas atims galimybę būti mylimam.

Tarkime, žmona sako, kad „mes turime visa šeima sutikti Naujuosius, tai labai puiku, gražu, bla bla bla“. Ir prašo vyro, ateiti gruodžio 31 prie šventinio šeimyninio stalo ankstėliau ir blaiviam. Vyras sutinka, išsako visus teisingus žodžius apie šeimyninių tradicijų svarbą, o gruodžio 31 ateina prie stalo be penkiolikos dvyliktą, visiškai gatavas. Be penkių dvyliktą jis užminga ant kilimėlio tualete. Ir tai tęsiasi visą gyvenimą. Jie gyvena drauge, barasi vienas su kitu („tas chronius nesugeba nieko normaliai padaryti“, „ta durnė užkniso su savo išmonėmis“), tačiau net negalvoja skirtis. Moteris – amžina židinio kūrėja, dėliojanti to židinio plytas iš vienos vietos į kitą. Vyras – amžinas nesugaunamasis Džo, kurio niekas ypatingai ir negaudo, bet jam patinka būti nesugaunamajam.

KALTINTOJAS-KALTINAMASIS

Schema, kurią labai mėgsta alkoholikų vaikai. Jei tavo gyvenime didelės problemos, labai puiku surasti bėdų kaltininkus. Tada tau gerokai lengviau su tuo gyventi ir galima išlieti visas neigiamas emocijas ant priešo galvos. Apskritai tai ne itin padeda, bet bendras susierzinimas trumpam išnyks. Kaltinamasis mėgaujasi savo kalte ir planais viską ištaisyti. Akivaizdu, kad gyvenimas nepasitaiso nei dėl atsiprašinėjimų, nei dėl pažadų dar sykį pamėginti patenkinti kaltintojo poreikius.

VEIKIANTIS-JAUČIANTIS (VIRŠININKAS-PAVALDINYS)

Pirmasis partneris skelbia direktyvas kaip ir ką turi daryti antras partneris. Tai tiesioginiai viršininko įsakymai kur ir ką, kiek kartų, kokia tvarka. Antras partneris sukelia skandalą ir trykšta širdį draskančiomis emocijomis tema „viskas, tu mane užknisai savo komandavimu“, tačiau daro tai, kas iš jo reikalaujama. Nežiūrint į tai, kad šeimos reikalai nejuda į priekį, abu partneriai gyvena drauge, kadangi pirmasis baiminasi, kad nebegalės viršininkauti, o antrasis nenori prisiimti atsakomybės už užduočių atlikimą. Juk jeigu kažkas susiklostys ne taip, visada galima bus apkaltinti kitą – kaip nesėkmės šaltinį. Viršininkai dažnai kaltina bukus pavaldinius, kurie nieko nesugeba, o šie – viršininkus.

MORALUS-AMORALUS

Savaime aišku, kad vienas partneris čionai – sektinas pavyzdys ir visokeriopai teisingas visose srityse. Kad pabrėžtų savo moralumą, jis gyvena su visišku galviju ir šunsnukiu, amoraliu žmogumi. Gyvena su juo „moralusis“ dėl to, kad esant šalia tokiam partneriui galima nedėti jokių pastangų kad atrodytum geresnis ir visas nesėkmes gyvenime galima lengvai užkrauti „amoraliajam“. Amoralusis gi supranta, kad terorizuoti kažką kitą vargu ar pavyks ir jog kadi ir ką jis pridarytų, jo nemes. O ypač kai apeliuosi į „moraliojo“ moralę. Iš kitos pusės nesėkmės gali būti nurašytos dėl to, kad paprasčiausiai neįmanoma būti tokiu teisingu ir geru žmogumi ir kad visi teigiami ypatumai tiesiog nublanksta partnerio fone (aš tai stengiuosi, tiesiog mano nuopelnų nesimato).

Tai pagrindiniai, bet anaiptol ne visi porų tipai. Partnerystėse gali būti pačių įvairiausių priešingybių – šeimininkė-švaistūnas, gydytojas-pacientas, pamotė-pelenė ir t.t. Tai gali būti ne tik vyras ir žmona, bet ir tėvai su vaikais, draugai, tolimi giminaičiai ar netgi darbo kolegos. Pagrindinis toksiškų santykių požymis – kai žmogus jaučiasi siaubingai, tačiau ir toliau gyvena, aiškindamas tai tuo, kad neturi resursų, yra atsakingas už vaikus, bendrą ūkį ir panašiai. Ir esmė čia ne žaibiškose skyrybose. Žmogus net ir nepradeda galvoti apie tai, kad santykiai turi būti kažkaip pakeisti. Kitas variantas – „tegu iš pradžių partneris pradeda elgtis kitaip, o paskui ir aš pasikeisiu“.

Iš tikrųjų daug ką galima pakeisti, jeigu užduosime sau klausimą, kodėl aš lieku šalia žmogaus, kurio beveik neapkenčiu. Kartais atsiveria gana įdomios tiesos.

www