Trejų metų krizė arba kaip pažaboti „ožį”

Vaiko juokas, vaikiškas susižavėjimas – kas gali būti nuostabiau? Kas dar dovanoja mums tiek jaudulio ir grožio? Kas dar gali mus priversti nusišypsoti, net jei savijauta tikrai sumauta? Aišku, kad vaikai. Trejų metų vaikai daro tai ypač sėkmingai, juk jie patys nuoširdžiausi, patys juokingiausi ir patys kaprizingiausi.

Atrodytų, kad baisiausia jau praeityje – krūvos vystyklų ir šliaužtinukų, kuriuos reikia išskalbti ir išlyginti, bemiegės naktys prie naujagimio lovytės – visa tai baigėsi, vaikutis paaugo. Tačiau vystyklus keičia sulūžę žaislai ar, dar blogiau, sulaužyti buities daiktai, bemieges naktis – beprotiškos dienos. Vaikas ožiuojasi dėl menkiausios priežasties, jo nenuraminsi nei žaislais, nei ledais, net ir animaciniais filmukais.

Kas gi vyksta? Psichologijoje šis košmariškas jūsų gyvenimo laikotarpis vadinamas jūsų monstro trejų metų krize, rašo www.about.com. Trejų metų krizė yra viena iš sunkiausių. Ji sunki ne tik vaikui, bet ir tėvams. Vaikas tampa nevaldomas, niršta. Vaikas, atrodo, jau ir kalba, ir vaikšto, ir valgo pats, bet tėvai kažkodėl nebesupranta jo taip gerai kaip tada, kai jis dar nemokėjo kalbėti. Tėvai tiesiog sutrikę dėl tokio savo vaiko elgesio.

Amžiaus krizė, aišku, praeina kaip ir visos kitos krizės. Tačiau žinodami pagrindinius šios krizės simptomus, galėsite lengviau ir ne taip skausmingai išgyventi šį kritinį momentą.

Štai pagrindiniai simptomai:

Negatyvumas

Į bet kokį jūsų pasiūlymą vaikas stengiasi atsakyti žodžiu „ne“. Kviečiate jį valgyti – jis atsako „ne“, po pusvalandžio pats ateina į virtuvę, viskuo rodydamas, kad yra alkanas. Tai reakcija ne į suaugusiojo kvietimo turinį, o į tai, kad tas kvietimas ateina iš suaugusiųjų. Siekis daryti priešingai, net jei tai prieštarauja jo paties norams.

Užsispyrimas

Kiekvienam yra tekę sutikti parduotuvėje vaiką, raudantį dėl to, kad tėvai atsisako jam kažką nupirkti. Jūs iš karto pagalvojate: koks neišauklėtas vaikas. Tokiam vaikui greičiausiai apie 3 m. ir jis atkakliai prašo kažko ne todėl, kad tikrai nori, o todėl, kad jis to pareikalavo ir negali keisti savo pirminio sprendimo.

Priešgyniavimas

Jis nukreiptas prieš auklėjimo normas ir gyvenimo būdą, koks buvo pirmus trejus metus. Vaikas pradeda dūkti, virsti kūliais kai jūs žiūrite televizorių, ruošiate vakarienę arba, dar blogiau, turite svečių

Savarankiškumas

Siekia viską daryti pats. Pats tepasi sumuštinį, rišasi batraiščius, klojasi lovą. Tai susiję su pirmais vaiko brandos pasireiškimais. Jis pradeda skirti vaiką nuo suaugusiojo ir nori būti panašus į pastarąjį.

Maištas – protestas

Vaikas kovoja ir konfliktuoja su aplinkiniais. Jis grubiai elgiasi su senele, ginčijasi su mama, kliūna net bendraamžiams. Grupė mažų krizininkų smėlio dėžėje dažnai pykstasi, neduoda kitiems pažaisti su savo žaislais ir mušasi, piktai mojuodami kastuvėliais.

Nuvertinimo simptomas

Pasireiškia tuo, kad vaikas ima plūstis, erzinti ir apvardžiuoti tėvus. Atsisako pripažinti, kad yra neteisus ir atsiprašyti už grubumą, net jei gresia negauti šokolado.

Despotizmas

Vaikas verčia tėvus daryti viską, ko jis reikalauja. Nesiliaujančiu bliovimu, grubiu elgesiu, kaprizais. Mažesnių brolių ar seserų atžvilgiu despotizmas pasireiškia pavydu.

Tokį elgesį sukelia vaiko asmenybės ir savimonės formavimasis. Atsiranda jo nuosavas „Aš“, jis pradeda suvokti save kaip asmenybę ir aplinką vertinti per savo supratimo, žinių ir interesų prizmę. Vaikas pradeda suvokti skirtumą tarp „reikia“ ir „noriu“.

Pradeda formuotis vaikų valia, kurią psichologai vadina autonomija (nepriklausomybe, savarankiškumu). Vaikams nebe taip reikia suaugusiųjų globos, jie siekia patys daryti pasirinkimus. Jei ši krizė neaštri, tai kalba apie lėtesnį asmenybės valios vystymąsi.

Vietoj autonomijos atsiranda gėdos ir neužtikrintumo jausmas. Todėl šiuo laikotarpiu būtina leisti vaikui praeiti šią krizę, virtimo savarankišku subjektu etapą. Šiuo metu tėvai turėtų neriboti vaiko savarankiškumo apraiškų, juo labiau neturėtų bausti jo arba juoktis iš jo mėginimų būti nepriklausomu.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia pereiti į visko leidimo režimą, tokia taktika irgi yra neteisinga. Krizė gali užtrukti, jei suaugęs laikosi pozicijos „noriu“ (visko leidimas) arba „negalima“ (draudimai). Savo santykiuose su vaiku reikia rasti aukso vidurį tarp šių dviejų kraštutinumų. Pagrindinė tėvų užduotis šiame etape yra paaiškinti ir parodyti savo pavyzdžiu ką reiškia „galiu“ bei padėti vaikui įgyti šitą „galiu“. Suaugęs turi padėti vaikui suderinti savo „noriu“ su „reikia“ ir „negalima“ ir taip nustatyti savo „galiu“.

Vaikas dar labai mažas, todėl nepaisant jo sieloje gimstančios asmenybės, paaiškinti jam kažką dar labai sunku. Todėl verčiau suteikti jam kokios nors veiklos, kur jis galėtų išreikšti savo savarankiškumą. Ta veikla – įvairūs žaidimai.

Šiuo amžiaus tarpsniu naudingi yra žaidimai su įvairiomis rolėmis ir savo ypatingomis taisyklėmis bei normomis, atspindinčiomis socialinius ryšius. Tai gali tapti vaikui ta „saugia sala, kur jis gali lavinti ir aprobuoti savo nepriklausomybę, savarankiškumą“ /E.Eriksonas/

Dažniau žaiskite ir būkite kantresni savo mylimam trimečiui monstriukui, tada net nepastebėsite, kaip jis pavirs penkiamečiu mažyliu.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *