Tris pagimdė, ketvirto laukiasi – ir dar šypsosi

„Išėjau dieną į parduotuvę, mažyliai bėga priekyje. Priešpriešiais eina penkiasdešimtmetė moteriškė, akyse – smalsumas ir užuojauta. „Visi keturi – jūsų?“ – klausia. Atsakau su šypsena: „Ką jūs, ne visi“. Teta su palengvėjimu atsiduso, nusišypsojo, o aš toliau: „Dar trys dabar mokykloje“. Tetulė vos priepuolio negavo…“ (iš daugiavaikės mamos internetinio dienoraščio)

Mes gyvename stereotipų pasaulyje – jie žinomi, suprantami, juos paprasta naudoti. Kaip gatavi pusfabrikačiai: išsirinkai reikalingą pakuotę, suvalgei – ir galva neskauda. Tarkime, jeigu susipažindami pasakysite „Man 35 metai, aš vadybininkas užsienio kompanijoje, savo darbo pakęsti negaliu, tačiau gaunu kelis tūkstančius eurų per mėnesį“ – iškart visi pritars: „Puiku, kelis tūkstančiai, o dar tikriausiai bonusai įvairiausi!“

O jeigu mes tomis pačiomis aplinkybėmis pasakysime: „Man 35 metai, esu trijų vaikų mama, nedirbu, myliu savo mažylius“. – jums tučtuojau pareikš užuojautą: „Eeeee…, tu, aišku, šaunuolė. Smarkiai pavargsti, tiesa?

Nemeilę darbui iškart dovanos, trijų vaikų – niekada. Nes pavargti, neišsimiegoti ir nervintis darbe – galima, reikia ir netgi prestižiška. O eikvoti lygiai tuos pačius resursus namams, šeimai ir vaikams – nelabai. Nes vaikai, vaikai… O kas tai yra – „vaikai“?

Vaikai – tai 9 mėnesiai naštos, gimdymas, bemiegės naktys, nesiliaujantis mažo, reiklaus žmogučio verksmas. Tai prisirišimas, nuolatinė kontrolė: kur jis nulindo, ką pasičiupo, ar neužsivertė ant savęs lyginimo lentos, ar nenumetė nuo palangės gelių vazono. Tai laiko, pinigų ir, kas labai sudėtinga – savęs eikvojimas. Be algos, be aplinkinių pritarimo. Kitaip sakant, paplitusio stereotipo požiūriu, daugiavaikė mama – nelaiminga moteris.

Tikrai nelaiminga. Aritmetika labai paprasta. Imame daugiavaikę mamą ir skaičiuojame – minus ramus laikas „sau“, minus kassavaitinis grožio salonas ir sporto salė, minus alga ir metinė premija, minus bendravimas su kolegomis, minus profesinis tobulėjimas, minus mieli vizitai į kavinukes, minus judėjimo laisvė, minus dar daugybė visko, ir belieka… Meilė.

Tačiau tai ir yra svarbiausia. Be meilės, kad ir kiek ko bepridėtum, vis tiek gausis nulis. Įprastas stereotipų pasaulis subliūkšta. Ten yra tik dvi spalvos – juoda ir balta. Maišyk jas kaip nori, vis tiek gausis pilkuma. O meilė suteikia tiek spalvų, tiek niuansų ir pustonių. Tačiau kad užpildytum gyvenimą meile, reikia pamiršti stereotipus. Bent jau labiausiai paplitusius. Pradėsime nuo daugiavaikių mamų. Taigi – ką mes apie jas žinome?

Žinoma, jos pavargsta, neišsimiega ir dėl to prastai atrodo. Ir tokioje būsenoje gyvens iki galo – toks jų nelengvas likimas. Tikriausiai, pas jas mažai pinigų, nes iš paprasto atlyginimo išmaitinti tokio būrio neįmanoma. Dar pas vaikus nėra padorių drabužių, nes mes juk žinome, kaip greitai auga vaikai, o drabužiai terliojasi ir plyšta. Geras išsilavinimas, įdomus poilsis, hobis, pomėgiai – viso to irgi nėra arba trūksta.

Taip aš galvojau apie daugiavaikes mamas prieš pusantrų metų – kol neįsikūriau interneto bendrijoje, skirtoje motinystei. Tada laukiausi sūnaus ir troškau bendrauti šia tema. Daugiavaikių mamų bendrija pasirodė esanti vienu iš maloniausių kolektyvu daugiamilijoniniame socialiniame tinkle. Mane domino kiekvienas straipsnis ir jau po kelių dienų su nuostaba supratau, kad daugiavaikės mamos, turinčios 3-4-5 vaikus spėja nuveikti daugiau, negu aš viena, vis dar besilaukianti pirmojo.

Daugiavaikės mamos pirko puikius drabužius sau ir vaikams, sumaniai planavo savo dieną, vedžiojo savo mažylius į būrelius ir sekcijas ir galėjo pagaminti skanią vakarienę per 20 minučių. Atlyginimai jų nepranoko vidutinio statistinio, tačiau bendras gyvenimo lygis buvo gerokai aukštesnis už maniškį – pasireiškė gyvenimo didelėje šeimoje patirtis.

O dar nustebino – kaipgi jos myli savo mažylius! Taip taip – „problematiškus“ kūdikius, kurie blogai miega ir dažnai verkia. Su didžiuliu švelnumu daugiavaikės rašė ypač apie naujagimius, tuos pačius, kuriuos vieno vaiko mama vadina „Daugiau Niekada To Nedarysiu“.

Nedaryti, žinoma, paprasčiausia. Turiu pažįstamų, kurios taip ir padarė – pabėgo į darbą, kai tik vaikas sulaukė metukų amžiaus. Ne dėl pinigų trūkumo, ne iš nuobodulio namuose, ne dėl didžiulio neišeikvoto talento. O dėl to, kad jeigu liksi namuose – sustorėsi, didelė šeima – ne pagal kišenę, geriau pagimdyti vieną ir duoti jam viską. O ir paskui: daug prigimdysi – visą gyvenimą turėsi jiems tarnauti.

Toje pačioje mamų bendrijoje paaiškėjo, kad daugiavaikių gailisi. Geraširdės tetulės ir bobulės atvirai klausinėjo: na kaip, balandėle, dar nepatrūkai? Ir ne tam klausia, kad įžeistų, o šiaip, iš įdomumo, iš gailesčio – šitiek išnešioti, šitiek pagimdyti. Ir negana pagimdyti – juos gi paskui reikia rengti, maitinti, auklėti.

Dar daugiavaikes keikia ne senutės, o moterys ir vyrai – tokie patys, kaip mes. Keikia eilėse – nes „tokią kaimenę į parduotuvę atsivedei“, keikia vaikų poliklinikoje: „Kur jūs lendate su savais į priekį?“, keikia internete: „Ne, nu tu įsivaizduoji, Vytai, tos daugiavaikės gyvena iš mūsų kišenės: kiek lengvatų joms visokių, būrelių-darželių, o štai mūsų Mantukui…“

Nepagalvokite nieko blogo. Istorija visai ne apie tai, kaip jūs žiūrite į daugiavaikes ir kiek, jūsų manymu, reikia turėti vaikų – vieną ar šešis. Šitas klausimas nesvarstomas. Tikriausiai kiek yra – tiek ir gerai. Ir esmė visai ne kiekyje, o požiūryje į vaikus. Kaipgi taip gaunasi, kad mums paprasčiau pasmerkti, negu pasidžiaugti? Smogti, negu apkabinti. Įžeisti, negu pagirti. Iš kur tokia nemeilė didelėms šeimoms? Laiko taupymas eilėse ir ligoninėse? Rūpestis dėl teisingo mokesčių paskirstymo? Kažkaip nesitiki…

Man požiūriu, tai apgaulingo pranašumo kompleksas. Mes pagimdome daugiausiai vieną ar du vaikus, ariame darbe – neretai nemėgstamame, bet ką padarysi. – „tempiame“ ipoteką, kreditus, automobilį, buitį, sekcijas, būrelius, anglų kalbą vaikams. Našta, kurią galima pakelti tik atkakliai dirbant. Tačiau taip vis tiek geriau, teisingiau, nes oriam gyvenimui reikalingi atitinkami pinigai. Mes sulinkę nuo rūpesčių krūvio, o čia staiga vaikų aikštelėje – ne, jūs tik pasižiūrėkite! – tris pagimdė, ketvirto laukiasi, ir dar šypsosi!

Kiekvienas savaip supranta normalų ir orų gyvenimą. Kažkam tai yra pinigai, kažkam – vaikai. Ir galima iki begalybės samprotauti, kas yra „teisinga“, o kas – ne. Pas kiekvieną žmogų – sava istorija, sava patirtis.

O ir daugiavaikei mamai nereikalingi samprotavimai. Jai reikalinga šiluma ir palaikymas, kadangi didelė šeima – tai išties sudėtinga. Labai svarbu, kad galėtume iš širdies jai pasakyti: praeikite be eilės. Arba nusišypsoti. Ar paprasčiausiai paklausti: kuo galiu padėti? O jeigu jus staiga dėl kažkokios priežasties daugiavaikė šeima suerzins – neteiskite tų, kurie įsileido į savo gyvenimą meilę.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI