Trisdešimtmečių-moterų-vienatvė-620x414

Trisdešimtmečių moterų vienatvė

Vienatvė – puikus dalykas, kai turi kam pasakyti, kad vienatvė – tai puikus dalykas. Man visada patiko šis juokelis, nes buvo artimas ir suprantamas jame slypintis liūdesys.

Aš nežinau, kur šiame mieste, sulaukus trisdešimties, galima sutikti žmogų, kuris įsileis tave į savo gyvenimą. Panašu, kad šiame amžiuje visas „normalias“ jau išsirinko. Pasimatymai darosi panašūs į interviu darbinantis, laiko ilgam įsisiūbavimui mažai. O laiko tuštiems širdies pergyvenimams visai nėra. Kaip ir jėgų.



Žinantys mano istorija dažnai sako: tau pasisekė sutikti savo Aleksandrą. Pabandyk dabar, kad gudri, surasti tikrą vyrą. Aš, žinoma, linksiu galva (ypač jeigu greta Aleksandras), tačiau sutikti, kad man grynai pasisekė – negaliu. Didelė laimė, kad susitikome laisvi ir be vaikų, tačiau tai visiškai nepanaikina kiekvieno iš mūsų asmeninės istorijos, griežtai suformuoto charakterio ir ne mažiau kategoriškų pažiūrų į tai, kas yra meilė ir su kokiu žmogumi norime drauge sulaukti senatvės.

Na ir dar dėl to, kad su „tikrais vyrais“, kurių taip ilgsi trapūs moteriški petukai ir širdys, iš tikrųjų gyventi ne taip jau ir paprasta. Ypač jeigu tu pati ne iš kelmo spirta, su jau susiformavusia vidine šerdimi.

Rašau visa tai visoms vienišoms moterims, protingoms, gražioms ir stiprioms, pripratusioms žengti per gyvenimą aukštai iškelta galva. Aš žinau, kad tada, kai visi aplinkui tuokiasi, gimdo vaikus ir, susiėmę už rankų, žengia į geresnę ateitį, atrodo, kad partija pralošta ir viskas pražiopsota, nors iš tikrųjų jūs dar netgi neprisėdote prie lošimo stalo.

Neklausykite tų, kurie priekaištauja ir pranašauja skurdžią vienišą senatvę, sulaukus keturiasdešimties. Jūsų rankose juk dabar ne šiaip koks nors koziris, o ištisas džokeris: aiškus supratimas, ko jums iš tikrųjų reikia – iš darbo, iš gyvenimo, iš to žmogaus, šalia kurio norėsis atsibusti ryte per artimiausius dešimtmečius. O taip pat ne mažiau svarbus supratimas, ko jūs pasirengusios dėl viso to atsisakyti, ką galite dėl viso to paaukoti.

Susidomėjusi stebiu, kokie populiarūs šiandien treningai „kaip pažadinti savyje deivę“, „kaip tapti tikra moterimi“ – silpna, trapia, nešančia į pasaulį grožį, o ne krepšius su bulvėmis ir dešromis. Ir štai ką norisi pasakyti: kai šalia atsiras teisingas vyras, visa tai įsijungs tavyje savaime ir visiškai nemokamai. Nes čia ne tas dalykas, kurio reikia mokytis ir dirbtinai savyje skiepyti – visa tai užprogramuota tavyje ir pradeda veikti kai tik išjungiama programa „kaip išgyventi“ ir pereinama prie gyvenimo poroje, kur išorinio pasaulio problemas dalinasi jau du žmonės ir dėl to jos sprendžiasi lengviau ir greičiau.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad laimei sutikti šiame pasaulyje savo žmogų pasmerktos visos. Kitas dalykas, jei dangiškoji kanceliarija dirba atsainiai ir lėtai, tačiau ir tai ne bėda – tai viso labo nepatogumas. Jeigu jūs neišpampiate po litrą degtinės kiekvieną penktadienį, nesurūkote po pakelį cigarečių per dieną ir neryjate paketais narkotikų – jūs ne beviltiškos. Pasakysiu dar daugiau: netgi jei visa tai darote, jūs vis tiek ne beviltiškos, ypač jeigu pakako smegenų suvokti, kad geriau visa tai baigti ir užsiimti kuo nors naudingu.

O dėl to, kad „savų“ užteks mums visoms – net neabejokite.

Paprasčiausiai egzistuoja vyrai-žodžiai ir vyrai-poelgiai. Pirmieji labai daug šneka, sudarinėja grafikus, aptarinėja, tikslina, tariasi su mama, draugais ir astrologais, susitikrina su įvairiausiomis prognozėmis ir valiutų kursais. Antrieji paprasčiausiai priima sprendimą: gyventi čia ir dabar, daryti iš karto, nedelsiant, o mylėti – štai šitą moterį. Kad ir kas beatsitiktų, jis žino, kad susidoros. Tokią jau jis gavo dovaną iš gamtos – būti stipriam ir susidoroti su bet kokia bėda.

Realiai įsisavinsi meną mylėti tik tada, kai išmoksi vaikščioti po sniegą, nepalikdama pėdsakų, nekalant vienas į kitą vinių – juk netgi jeigu juos paskui ir ištrauksime – liks žaizda. Dėl to labiausiai norisi surasti žmogų, kuris, kaip ir tu, brangins „nepuolimo vertybę“. Kai namuose – namai, o ne dar vienas mūšio laukas, į kurį patenki, sugrįžęs iš darbo. Kai lova – tai aistra, o ne „Balta. Aš perdažysiu lubas balta spalva“. Kai pas abu drauge be bendros svajonės yra tikslus veiksmų planas, ir tas tikslas reiškia daugiau už šio momento kvailystes ir aklo susierzinimo priepuolius.

Iki trisdešimties metų moteris jau atsivalgė romantikos. Gražaus besmegenio papuošalo vaidmuo jai jau nebetinka. Nes kol kitos sparčiais tempais sukosi lizdelį, ji dirbo. Ėmėsi sudėtingiausių dalykų, stačia galva puldavo į naujoves, gavo trečią universiteto diplomą, laužė šablonus, rizikavo, ėjo va bank. Kartais jai būdavo baisu, vieniša ir sunku, tačiau nebuvo kuo pasikliauti: geras žmogus – ne profesija, ir gražios akys neapmokės sąskaitos už elektrą.

Kai pagyveni tokiame režime, pradedi vertinti vyrus, kuriems nusispjauti į gyvenimo prasmės paieškas ir į atsakymą į klausimą „kuo noriu tapti, kai užaugsiu“.

Kasdienybė, rutina, buitinis humoras, apsikabinimų šiluma – štai kas tampa išties svarbiais dalykais, štai kas suteikia jėgų, kad ten, didžiajame pasaulyje, galima būtų gerai jaustis. Kai kabinu girliandas ar puošiu jau antrą per per mūsų bendro gyvenimo eglutę ar gaminu trijų litrų stiklainį morso iš serbentų, aš suprantu šių veiksmų prasmę. Kaip kregždė lipdo lizdą iš seilių, šiaudų ir molio, taip ir aš – kiekvieną dieną – tvirtinu, tai, kas sukurta.

Man norisi kalbėti, tačiau žodžiai stringa, kadangi nežinau, kaip apie tai pasakoti. Kaip nupasakoti akimirkas, iš kurių tu sudaryta, kaip iš molekulių, kur kiekviena – tavo slankstelis, tavo jėga.

Dėl to vietoje žodžių aš paprasčiausiai noriu skirti paskutinį šių metų straipsnį Aleksandrui.

Mielasis, aš tave myliu…

(Ir ačiū, kad aš daugiau nebeturiu žalio supratimo, kiek mums reikia mokėti už elektrą).

Šaltinis