Triskart išsiskyręs psichologas padės jums sukurti laimingą šeimą

Labai tipiška situacija: apie laimingos šeimos kūrimą ir vaikų auklėjimo problemas samprotauja žmonės, kurie kartais nėra sukūrę šeimos ir neturintys vaikų. Arba štai pavyzdys, apie kurį neseniai teko girdėti: vienam solidžiam konsultaciniam psichologiniam centrui, kuris be viso kito užsiima šeimos išsaugojimo problemomis, vadovauja poniutė, kuri jau tris kartus išsiskyrė.

Problemos čionai, mano manymų, yra viso labo dvi.

Pirmoji. Žmonės gyvena taip, tarsi iki jų niekas niekada nebūtų gyvenęs (ar gyveno, bet buvo tokie primityvūs be šiuolaikinės technikos, kad gėda tokius primityvius protėvius prisiminti, nes jie tarsi laukiniai pitekantropai, dar neatradę kontracepcijos ir kitų civilizacijos gėrybių).

Dėl to būtina su pasididžiavimu pačiam išradinėti dviratį. O kelias, kuriuo važiuoju – juo apskritai dar niekas nevažiavo!

Labai gaila, bet taip mąsto ir gyvena dauguma.

Tačiau algoritmai ir tam tikri svarbūs įgūdžiai, tradicijų pavidalu, egzistuoja bet kokioje sferoje – ar tai būtų kosminių laivų statyba, šunų veisimas ar sodininkystė. Labai keistai gaunasi, kad tokius algoritmus ir tokias tradicijas visiškai atmeta „ekspertai“, užsiimantys šeimos ir vaikų auklėjimo veikla.

Antra problema slypi tame, kad jokios problemos nėra. Tiksliau, dauguma mūsų niekaip nenori jos pamatyti.

Daugeliu atvejų žmonės kategoriškai nenori matyti ir pripažinti asmeninių šeimyninių problemų. Nenori net suabejoti tuo, kad jų asmeninė patirtis gali būti pakankamai subjektyvi ir klaidinga.

Kaip tipišką pavyzdį galima pateikti skandalingą istoriją su „bitučių šokiu“ (paauglės mergaitės atliko mokyklos scenoje praktiškai striptizo šokį viename provincijos mieste). Tėvai, kas dabar labai būdinga, atsisakė įžvelgti kažką nenormalaus ir nepadoraus, o jeigu atvirai – tai ir gašlaus savo mažų dukterų šokyje. Pareiškė, kad juos tai, atseit, patenkina.

Ir tai suprantama, juk jeigu šiuo atveju pripažinsi, kad egzistuoja problema, tai teks prisiimti atsakomybę ir viešai sutikti, kad savo vaikus jie apleido iki tokio laipsnio, kad net nepastebėjo, kaip atidavė dukras į kursus, apmokančius prostitucijos profesijos.

Bėga metai ir tų vaikų šeimyninis gyvenimas niekaip nesusitvarko. Neretai nutinka ir tikrų tragedijų – pamesti vaikai, vienišos motinos ir netgi savižudybės.

O nevykėliai tėvai bėga į bažnyčia, verkia, įsikniaubę kunigui į petį: „Kodėl gi mano sūnui/dukrai viskas taip blogai?“ Neretai galima išgirsti netgi ne klausimus, o priekaištus Dievui: „Už ką? Kodėl? Ką mes neteisingai padarėme?“

Viską. Viskas nuo pat pradžių buvo ne taip.

Klaidingi išsikelti tikslai, o ir rimto, strateginio tikslų apmąstymo nebuvimas. Nebuvo supratimo apie skaistumą ir tikrąjį grožį. Atsainumas auklėjant, iškreipto hedonizmo skiepijimas, vulgarus vartotojiškumas ir atviras narcisizmas. Primityviausi pagoniški prietarai vietoje gyvo tikro tikėjimo.

Ir, kaip rezultatas – ne Dievui žvakutė, o velniui žarsteklis.

Na ir, žinoma, tas kvailas, banalus įprotis laikyti savo asmeninę patirtį pačia teisingiausia pasaulyje. Patirtį, apie kurią vertėtų, tirštai nuraudus, pamiršti ir panagrinėti pagaliau į pavyzdžius tų žmonių, kurie gyveno tradiciškai ir tapo iš esmės laimingais.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI