Trys patikimi būdai sugriauti santuoką

Atsitiktinai tapau telefoninio pokalbio liudininku. Moteris su pasididžiavimu pasakojo, kad nesikalba su vyru jau savaitę laiko. Tuo ji nubaudė jį už išeigines, kurias jis praleido su draugais, nes draugai jam svarbesni už šeimą. Tikriausiai ji laukia, kad jis pats supras savo klaidą.

Abejoju.

Geriau ji papasakotų, kaip myli jį ir kaip jai patinka leisti su juo laiką, drauge užsiimti namų reikalais. Geriau paaiškintų, ko ji iš jo tikisi ir paprašytų padėti.

Pakartosiu dar kartą: ji pati laukia, pati nori, pati svajoja. Pagrindinė klaida, kuri trukdo sutuoktiniams išgirsti vienas kitą – nuolatiniai bandymai reikalauti „kad viskas būtų kaip reikia“, vietoje to, kad paprasčiausiai paprašytų, ko jiems norisi.

Žmonės susieina į poras, tikėdamiesi, kad bus išgirsti, pamatyti, suprasti.

O kai pasipila „Tu privalai“, „Vyras privalo“, „Moteris privalo“ ir t.t. – įsijungia gynybinės psichologinės reakcijos – pyktis, nuoskauda, nusivylimas, tylėjimas.

Gintis lengviau, negu dar kartą surizikuoti paprašyti to, ko nori, pasakyti apie savo meilę, apie savo viltis, o mainais susilaukti „svajoti neuždrausta“ ar „jeigu mylėtum, taip nesielgtum“.

Pirmasis būdas sunaikinti santykius – gynyba. Gynybinės reakcijos tvirtėja, plečiasi ir galiausiai abu partneriai užsidaro kiekvienas savo tvirtovėje.

Iš pradžių ginasi tik vienas partneris. Ginasi, jo manymu, visiškai teisėtai, pagrįstai, įžvelgdamas šioje gynyboje vienintelį būdą išvengti skausmo, nusivylimo ir baimės. Tačiau tai, kas vienam gynyba, kitam – bausmė. Iš pradžių jis bandys kažkaip susitarti, išvilioti pirmąjį iš jo tvirtovės. O paskui, vis dažniau atstumiamas, patenka į užburtą nusivylimo, beviltiškumo ir bejėgiškumo ratą. Ir kad apsigintų nuo šių jausmų, pats pradeda mūryti aplink save gynybinę tvirtovės sieną.

Ir šitaip gyvenama metų metus. Patikimai apsisaugojus nuo galimų būsimų nusivylimų, nuoskaudų ir žaizdų. Pora negyvena kaip įprasti svetimi žmonės, jie gyvena nuolatinio partizaninio karo būsenoje.

Gynyba, o tai reiškia, kad ir bausmė tylėjimu – tik vienas būdas apsisaugoti.

Tai pakankamai rafinuota bausmė partneriui – jis nebežino, ką jūs galvojate, ką jaučiate.

Ir galiausiai pats sugalvoja įvairiausius scenarijus, spėlioja, kas gi ten jūsų viduje dedasi, ką galvojate, ką jaučiate. O jūs nededate jokių pastangų, kad paneigtumėte jo „haliucinacijas“.

Antrasis būdas – kaltinti ir gėdinti. Ir viskas tam, kad sumažintume savo pačių skausmą ir nusivylimą.

Čia dar esama slaptos vilties: o gal staiga partneris iš kaltės jausmo liausis daryti tai, ką daro. Ir tada jūsų skausmas ir nusivylimas praeis savaime.

Trečias būdas – pasipiktinimo kupinas sutarimas. Jūs mokate bet kokią kainą už regimą taiką ir sutarimą. Giliai širdyje prieštaraujate, tačiau viešumoje darote viską kad išvengtumėte problemų, konfliktų, santykių aiškinimosi. O po kurio laiko jūs jau ir patys nesuprantate, kas jums nepatinka, ko norite, kokių trokštate santykių. Tampate automatu ar zombiu, kuris daro viską, „ką reikia“. Tačiau tai kelias į arba emocines kančias, arba santykių griovimą.

Jeigu jūs aptikote save, savo partnerį ar abu drauge tokioje gynybinėje tvirtovėje, surizikuokite pagalvoti apie tai, kaip ši gynyba veikia partnerį, kaip jūsų tylėjimas, kaltinimai ar pasipiktinimas įtakoja jam gyvenimą. Sukaupkite drąsos pamatyti ir jo skausmą.

Nes kitaip trys būdai apginti save nuo skausmo ir nusivylimo gali pavirsti trimis būdais sunaikinti savo santuoką.

Šaltinis