Turiu nepatogų vaiką. Ir ačiū Dievui

Turiu nepatogų vaiką. Ir ačiū Dievui

Atvirai kalbant, bijau, kad mano vaikas netyčia netaptų paklusnus.

Kol vaikas dar negimė, visą laiką žiūrėjau į nepažįstamus tėvus gatvėje (ir į vaikų turinčius draugus) ir galvojau – nieko sau, kaip, pasirodo, visiems skirtingai būna. Ten, kur vienas vaikas rėkia ir daužo kumščiais duris, kitas mandagiai paprašo mamos atidaryti, o išgirdęs „ne“ – ramiai reaguoja.



Ten, kur vienas vaikas tiesiai sėdi prie stalo ir tvarkingai valgo pietus, kitas malasi, nerasdamas vietos, laksto aplink stalą, neužbaigia patiekalų ir apskritai reikalauja pagaminti kažką kitą.

Ten, kur vienas visiškai lengvai ištveria žygį į svečius ir laisvai bendrauja su mažai pažįstamais žmonėmis, kitas įsikimba į mamą, slepiasi tolimiausiame kampe, kas penkias minutes kartodamas „Einam namo!“

Ten, kur vienas eina greitai, kitas stabčioja kas kelis žingsnius, kad pasikapstytų sniego pusnyje ar surinktų alaus kamštelius.

Ten, kur vienas pats užmiega, nepriklausomai nuo vietos, kur užklupo miegas, kitą reikia būtinai guldyti namuose, po viena ir ta pačia antklode, su tuo pačiu žaisliuku pašonėje.

Ten, kur vienas iškart randa bendrą kalbą su kitais vaikais, kitas stovi nuošalyje, nenori dalintis žaislais.

Su vienais būna patogu, su kitais – nepatogu.

Apskritai man labai norėtųsi, kad mano vaikas būtų patogus. Visiems šito norisi, tiesa? Kad jis būtų linksmas, ramus, tylus ir paklusnus – kad galima būtų visur vaikščioti kartu, tvarkyti savo suaugusius reikalus ir neeikvoti po 40 minučių isterijoms, kilusioms dėl to, kad nupirkome ne tos spalvos ledus. Reikia užbaigti valgyti? Reiškia, užbaik, kad lėkštė liktų tuščia. Reikia baigti žaidimą? Reiškia, susirink žaislus. Reikia visame kame pritarti suaugusiems? Reiškia, jokių „ne“ ir „nenoriu“, nėra tokio žodžio“ nenoriu“, yra žodis „reikia“.

Tačiau vaikai savo tėvų lūkesčius rimtai koreguoja. Turiu labai nepatogų sūnų. Ir ačiū Dievui.

Kiekvieną dieną, kai kovoju su jo pasipriešinimu, užduodu sau klausimus: ar nori jis būti „mandagus“, o gal nori būti savimi? Ar nori būti „paklusnus“, o gal nori būti gyvas?

Neįmanoma būti patogiu visą laiką ir visiems. Ir nereikia, tai netgi kenksminga.

Dėl to išbraukiau iš mūsų bendravimo žodžius „paklusnus/nepaklusnus berniukas“. Atvirai kalbant, labai bijau, kad sūnus netyčia netaptų paklusnus.

Tai nereiškia, kad aš jo neauklėju. Dar ir kaip auklėju. Sustabdau, kai jo elgesys mane nuvilia ir piktina? Taip. Nepritariu nesaugiems ar neleistiniems veiksmams? Taip. Nereaguoju į agresyvius būdus gauti, ko jis nori? Būtent. Ribos bendravime ir elgesyje, kurių neleidžiu sūnui peržengti? Jos egzistuoja.

Tačiau artimas bendravimas su kitu žmogumi, ir ne vien su vaiku, ne visada būna patogus.

Šito reikia mokytis vienam iš kito: klausytis, girdėti, tartis, ieškoti kompromisų.

O štai reikalavimas aklai vykdyti instrukcijas – anaiptol ne pagrindinis auklėjimo uždavinys. Sakyčiau, tai apskritai jokia vertybė.

Tegu ginčijasi ir mokosi ginti savo nuomonę. Tegu nesekioja tyliai kaip uodegytė, kol užsiimu reikalais. Tegu sako „ne“, „nenoriu“, „duok“. Mieli nepatogių vaikų tėvai, paprasčiausiai pamąstykite. Jeigu vaikas tikrina jūsų tvirtumą, reiškia, su santykiais viskas puiku.

Jeigu vaikas atkakliai ir atvirai reiškia savo norus, rodo pyktį ir nuoskaudą, vadinasi, jis jumis pasitiki. Reiškia, jis yra tikras, kad jūs jį išgirsite ir neatstumsite vien dėl to, kad turi jums nepatogių jausmų ir norų.

Tegu jis bus geriau nepatogus vaikas, kad paskui mokėtų pasakyti „ne“, rodyti iniciatyvą ir nubrėžti savo asmenybės ribas. Tegu būna „nepaklusnus“, vietoje to, kad neprieštaraudamas vykdytų kitų žmonių nurodymus.

Tegu, galų gale, jis ir manęs neklauso. Tai normalu.

Šaltinis